Maži miesteliai tau legendą seka,
Mažų miestelių – atmintis gili.
Maži miesteliai melodingai šneka,
Mažuos miesteliuos – žmonės dideli…
Elena Mezginaitė
(Daugeliui žinomos dainos žodžiai)
Istorija yra ne tik datos ir kiti skaičiais užrašomi faktai. Žmogaus, šeimos, bendruomenės istorijoje iškalbingos tampa nuotraukos, įvairūs daiktai, prisiminimai, kurie, po daugybės metų virtę legendomis, paskatina pasirausti giliau ir sužinoti daugiau. Lietuvos žydų istorijai prisiminti skirtais metais bandome prakalbinti mūsų krašto žydų bendruomenę menančius daiktus ir objektus.
Iš Smalininkų – į Vašingtoną
Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys dr. Justinas Stonys rugsėjo viduryje gavo JAV Holokausto memorialinio muziejaus direktoriaus Vadimo Altskano laišką, patvirtinantį, kad muziejų jau pasiekė jo dovanotos knygos. „Jokūbo knygą“, hebrajų kalba išleistą 1838 m. Vilniuje, karaimų maldaknygę ir Bibliją su dedikacija Leizoriui Kalmanovičiui, J. Stonys perdavė muziejui Vašingtone per jo atstovę Lietuvoje Rūtą Puišytę.
„Dabar Holokausto muziejų domina daiktai. Mes turime ir daiktų, taigi ruošiamės juos perduoti“, – sakė J. Stonys. Jis patikino, kad Senovinės technikos muziejus dėl to nenukentės, nes sukaupta daugybė retų ir itin vertingų leidinių bei kitokių eksponatų, susijusių su mūsų kraštu. Apmaudu gal tik dėl to, kad jie nereikalingi institucijoms, kurios turėtų kaupti ir saugoti Jurbarko istoriją. Rugsėjo pabaigoje iš Smalininkų į Vašingtoną iškeliavo du eksponatai, liudijantys mūsų krašto žydų ekonominę veiklą. Pirmasis – prietaisas cukrui kapoti. Jis, pasak muziejininko, buvo naudojamas vienoje iš Smalininkuose tarpukariu veikusių žydų parduotuvių. Cukrus tuomet buvo pardavinėjamas ne birus, kaip dabar, bet gabalais, vadintais galvomis. Tokia galva svėrė nuo 5 iki 15 kg ir metaline kapokle buvo atkertama, kiek pirkėjas pageidaudavo.
„Toks prietaisas jau seniai nebenaudojamas ir lankytojai nežino, kam jis skirtas, reikia jiems papasakoti“, – sako J. Stonys, muziejaus fonduose turintis ir dar vieną identišką įrankį. Tai kastuvas, naudotas grūdų sandėlyje. Muziejininkas paaiškina, kad metalinis su mediniu kotu „šiūpelys“ priklausė grūdais prekiavusiems Jurbarko žydams. Deja, ant eksponatų nėra jokio ženklo, kuris liudytų jų amžių ar priklausymą konkretiems savininkams. Nėra užrašytos ir tokių daiktų patekimo į muziejų istorijos, kurios yra ne mažiau įdomios ir svarbios, nei patys eksponatai. Tačiau, pasak Justino Stonio, tai – labai seni, vieni pirmųjų eksponatų, kai dar nebuvo registruojama, iš kur jie atkeliauja.
Aukštogaliuose sukosi prekyba
Žydiškojo mūsų krašto paveldo tyrinėtoja gidė Nijolė Paulikienė nepaneigė, kad J. Stonio muziejuje išsaugota cukraus kapoklė galėjo priklausyti krautuvininkui žydui. Pasak jos, Smalininkai XX a. pirmojoje pusėje buvo stiprus ekonominis ir prekybos centras ir, nors kraštas buvo vokiškas, prekyba priklausė daugiausia žydams. „Parduotuvių turėjo ir vokiečiai, bet atskirti, kuri buvo kieno, yra sudėtinga, nes žydai asimiliavosi su vokiečiais – priėmė ir politiką, ir kalbą, ir vokiškas pavardes. Tačiau ir dabar atvažiuojantys vokiečiai pasakoja, kad Smalininkų centre visi krautuvininkai buvę žydai. Nors 1905 m. patys save žydais įvardijo tik 71, tačiau, kadangi jau XIX amžiaus viduryje jie čia buvo pasistatę sinagogą, o ją leista statyti tik esant 80 namų, žydų bendruomenė tikrai buvo didesnė. Turbūt jie buvo gudrūs: kai reikia, buvo žydais, kai reikia – vokiečiais“, – sakė N. Paulikienė.
Stonys, cukraus kapoklę atidavęs JAV Holokausto memorialiniam muziejui
Pagal Mažosios Lietuvos tyrinėtoją Martyną Purviną, 1912 m. Aukštogaliai – centrinė Smalininkų dalis – buvo kaimas su 927 gyventojais. Veikė uostas, siaurojo geležinkelio stotis, muitinė, statybos bendrovė, celiuliozės fabrikai, net kelios medienos gabenimo bendrovės, banko skyriai, paštas, telefonas ir telegrafas. Buvo susikūręs vietos gyventojų ir pravažiuojančiųjų aptarnavimo centras: trys viešbučiai: „Central-Hotel“, „Hotel Deutsches Haus” ir „Hotel de Russie” su restoranais, dvi kepyklos, dvi delikatesų parduotuvės, dvi „drogerijos“ (įvairių prekių krautuvės), galanterijos ir puošmenų, stiklo ir porceliano dirbinių, virtuvės reikmenų, dvi moterų ir trys vyrų aprangos ir kitokių krautuvių.
„Aukštogaliuose, prie uosto, geležinkelio ir iki mūsų laikais pastatyto Varpo, nuo kur prasidėjo Vitkiemiai, buvo daugiausia žydų parduotuvės. O prekės atkeliaudavo laivais – atplukdydavo ir žibalą, ir cukrų, į parduotuves patekdavo ir kontrabandinės, retos prekės, o išplukdoma būdavo mediena. Namuose prie Nemuno gyveno laivininkai, o prekyba sukosi apie uostą, nepalyginamai gyviau negu dabar. Dabar, galima sakyti, stovi“, – sakė Smalininkuose augusi gidė N. Paulikienė.
Paskirtis nepakito
Nors per karus ir pokariu daug pastatų buvo sugriauta, įdomu, kad, pasak gidės, kai kuriose vietose, kur tarpukariu buvo krautuvės, prekiaujama iki šiol. Šalia pašto visada buvo parduotuvė. Ir dabar ji tebeveikia, žinoma, jau kitokia, su užrašu gotišku šriftu. Kur dabar „Aibė“, taip pat būta „drogerijos“: internete galima rasti nuotrauką – stovi būrys žmonių su dviračiais ir vaikais. Nemuno g. 18, kur tarpukariu veikė geležinkelio viešbutis, restoranas ir parduotuvė, ir dabar prekiaujama.
„Prie uosto buvo Klaros Berlovič, iš plačios ir turtingos Berlovičių giminės, parduotuvė, o šalia audiniais prekiavo jos sesuo. Žydų moterys buvo turtingos. Arnoldo Piročkino sudarytoje „Smalininkų kronikoje“ matyti, kad tarp registruotų transporto priemonių savininkų buvo ir moterys. Taigi, jos negalėjo būti tik namų šeimininkės, vyrų išlaikomos. Jos užsidirbdavo pinigų prekiaudamos. Klaros parduotuvė 1938-aisiais, kai žydai skubiai turėjo bėgti dėl Hitlerio antisemitinės politikos, buvo parduota, o to namo paskirtis ir šiandien nepakitusi – jame veikia sendaikčių parduotuvė“, – pasakoja N. Paulikienė.
Grūdų sandėlis tebestovi
Jurbarko pirkliai jau XIX a. viduryje turėjo dideles prekybines kontoras Tauragėje, Karaliaučiuje, Rygoje, Maskvoje ir Varšuvoje. Jie į Prūsiją gabendavo medieną, grūdus, mėsą, paukščius, daržoves, vaisius, o į Lietuvą – metalą, žemės ūkio mašinas, trąšas, silkes, akmens anglis, cukrų, kavą… Prie Nemuno daug kur stovėjo sandėliai, vadinti „magazynais“. Dabar jau niekas nebepasakys, kas ir kuriame „magazyne“ sėmė grūdus Justino Stonio išsaugotu kastuvu. Bet tikrai neatmestina, kad įrankiu buvo dirbama žydų įmonėje, nes verslus mieste suko šios tautybės jurbarkiečiai.
Pasak gidės, 1931 m. Jurbarke buvo 92 žydų parduotuvės, trys bakalėjos, devynios mėsinės, du restoranai ir dvi limonadinės, trylika tekstilės ir kailių, keturios – batų ir kaliošų dirbtuvės, trys vaistinės ir daug kitų įmonių. Lietuvių įmonių taip pat buvo, tačiau, palyginti su žydų, mažai – lietuviai buvo ūkininkai, į miestą atveždavo parduoti grūdus ir nusipirkti, ko patys neaugino.
Jakovas Bunka, surinkęs duomenis apie visų apskričių žydų prekybininkus, nurodo, kad 1931 m. Jurbarke javais prekiavo Jozelytas Coolikas, gyvenęs Kauno gatvėje, Sara Mejerovičienė Klišių (dabar Sodų) gatvėje, Chaimas Michalovskis (Kauno g. 34), Abelis Verblauskis – taip pat Kauno gatvėje. Dar daugiau Jurbarko žydų prekiavo žemės ūkio produktais, tarp jų turbūt ir grūdais. Pervertusi 1936 ir 1940 m. telefonų knygas, gidė N. Paulikienė rado Motelio Mosto, javų pirklio, numerį. O Kaune gyvenanti Dobė Mostaitė-Rozenbergienė gidei papasakojo, kad javų prekyba užsiėmė du broliai Mostai. Ji parodė ir savo tėvų namą Jurbarke. Dviejų galų gyvenamasis ir ūkinis su plačiomis dvivėrėmis durimis iš gatvės pusės pastatas, kuriame buvo sandėliuojami grūdai, stovi Dariaus ir Girėno gatvėje, priešais Jurbarko kultūros centrą. Daiktai ir pastatai dažnai pergyvena žmones, bet tik žmonės gali juos prakalbinti ir kitiems papasakoti jų istorijas.
Nepamirštos legendos
Į Senovinės technikos muziejų pateko ir pasakojimų apie Smalininkų žydus. Miestelyje buvęs žydas, kuris rudenį apvažiuodavęs visus namus, sutvarkydavęs ir įstiklindavęs langus, užsandarindavęs duris, ir visa tai darydavęs už dyką. Negana to, vežimėlyje su įrankiai atsiveždavęs ir maisto, kad nereikėtų nieko apsunkinti. „Tai retas atvejis! Deja, jo pavardės jau ir tada, kai girdėjau šį pasakojimą iš senųjų smalininkiečių, niekas neprisiminė. O mes pavadinome jį Moše, kaip patarė čia apsilankę žydų turistai, ir pastatėme jam paminklą!“ – pasakoja linksmumo nestokojantis muziejininkas ir vienoje ekspozicijų rodo ant motorolerio užsodintą medinuką Mošę.
Kitas pasakojimas – apie krautuvininką, kuris gatve einančius vaikus kviesdavęs į vidų ir leisdavęs nemokamai imti, ko tik nori. Vaikai prisiimdavo skanėstų, o besistebintiems, kodėl toks vaišingas, dosnusis krautuvininkas gudriai atsakydavęs, kad rytoj pro šalį eis tų vaikų tėvas. Tokie pasakojimai – jau tik legendos, nes nei jų personažų, nei juos pažinojusių nebėra. Tačiau gyvos legendos. Vadinasi, ir anų laikų žmonės nepamiršti.
Danutė Karopčikienė
Autorė yra Jurbarko laikraščio „Šviesa“ bendradarbė