Daugelis vabzdžių gali skraidyti. Vis dėlto nemažai vabzdžių rūšių prarado šį nepaprastą sugebėjimą, ypač salose.
Iš tiesų, mažose salose, esančiose tarp Antarktidos ir žemynų, tokių kaip Australija, beveik visi vabzdžiai taip ir padarė – nustojo skraidyti.
Čarlis Darvinas ir jo draugas bei garsus botanikas Jozefas Hukeris (Joseph Hooker ) ilgai diskutavo, kodėl taip atsitinka. Darvino argumentas buvo labai paprastas. Jei vabzdys skraido, jis gali būti nupūstas į jūrą ar vandenyną. Tie, kurie gyvena ant žemės ir yra nelinkę skraidyti, išliks su didesne tikimybe ir dauginsis. Ir galiausiai evoliucija padarys visa kita.
Tačiau Jozefas Hukeris reiškė abejones, kad tai pernelyg paprasta ir turi būti gerokai sudėtingesnis paaiškinimas. Hukeriu pasekė ir daugelis kitų mokslininkų, teigdami kad Darvinas greičiausiai klysta.
Vis dėlto beveik visose šiose diskusijose nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vietas, kur daugiausia vabzdžių prarado gebėjimus skraidyti. Tai buvo salos, esančios Pietų pusrutulyje tarp 40º ir 50º pietų platumos. Čia pučia ypač stiprūs vėjai, sukeliami oro srautų, plūstančių nuo pusiaujo link pietų ašigalio, didelių atviro vandenyno plotų ir Žemės sukimosi. Šios platumos – vienos vėjuočiausių vietų Žemėje.
Naudodami didelį naujai surinktų duomenų masyvą apie vabzdžius, gyvenančius salose prie Antarkties ir Arkties, Australijos Monasho universiteto biologijos mokslų mokyklos (Monash University School of Biological Sciences) mokslininkai išnagrinėjo įvairias siūlytas teorijas, kodėl vabzdžiai prarado sparnus, tokias kaip didesnę tikimybę būti sulestiems, ar kad skraidymas reikalauja per daug energijos, ir įskaitant Darvino vėjo poveikio idėją.
„Jei Darvinas tikrai klydo, stiprus vėjas neturėtų būti priežastimi, paaiškinančia, kodėl tiek daug vabzdžių prarado galimybę skraidyti būtent šiose salose“, – teigia viena iš tyrimo autorių dr. Rachel Leihy.
Tyrėjų gauti rezultatai, paskelbti žurnale „Proceedings of the Royal Society B“, įrodė, kad vis tik Darvinas buvo teisus ir labai vėjuotoms vietoms jo teorija tinka. Nė viena iš kitų teorijų nepaaiškina subantarktinėse salose gyvenančių vabzdžių skraidymo galimybės praradimo masto, tačiau Darvino idėja tai padaro.
Vėjuotos sąlygos apsunkina vabzdžių skraidymą ir reikalauja daug energijos. Taigi vabzdžiams nustoja vystytis sparnai ir sparnų raumenys, o sutapyti ištekliai yra nukreipiami į dauginimąsi.
„Nuostabu, kad po 160 metų Darvino idėjos ir toliau teikia įžvalgas apie evoliuciją“, – teigia dr. Rachel Leihy.
Wind plays a major but not exclusive role in the prevalence of insect flight loss on remote islands, Proceedings of the Royal Society B, rspb.royalsocietypublishing.or … .1098/rspb.2020.2121