Brazauskas, Juozas. Šveicarų ir lietuvių pėdsakais. Istorinė apybraiža. Panevėžys, 2020, 184 p., iliustr.
Recenzavo dr. Vilma Bukaitė (Lietuvos nacionalinis muziejus) ir dr. Vitalija Stravinskienė (Lietuvos istorijos institutas). Knygos leidybą parėmė: CSD Ingenieure Lietuvos atstovybė. Knygos leidybai panaudota 2019 m. autoriui paskirta knygnešio Martyno Survilos premija .
Vakarinėje Europos dalyje yra nedidelė šalis – Šveicarijos Konfederacija, trečdaliu mažesnė už Lietuvą. Iš visų pusių ją supa didelės galingos valstybės: Austrija, Vokietija, Prancūzija ir Italija. Tokį vaizdą matome, žvelgdami į Europos žemėlapį. Tačiau šios šalies įtaka yra labai svarbi ir niekuo nenusileidžia kaimynėms.
Žavi ne tik kalnai. Kas yra matę tik mūsų kalvas ir kalnelius, tas negali suprasti, kokie ten kalnai. Užlipęs ant vidutinio dydžio Šveicarijos kalno, gali pamatyti ir vasarą, ir pavasarį, ir žiemą. Giedrą dieną kalnai kaip ant delno matyti ir traukia paslaptingu žavesiu. Į kurią kaimyninę šalį bevažiuotum, atrodo, riedi žemyn, tarsi nuo Europos stogo. Visur tvarka, prabanga, švara, padorumas ir laisvė. Įvairiatautė, įvairių tikybų valstybė, puoselėjanti toleranciją. Aukštas pragyvenimo lygis. Tokie šios idiliškos šalies bruožai.
Šveicarijos Konfederacija – seniausia demokratinė respublika Europoje, keturioliktame šimtmetyje iš keleto Šventosios Romos imperijos provincijų susidaręs politinis vienetas. Šios provincijos savanoriškai susijungė, kad galėtų pasipriešinti teutonų kunigaikščiams šiaurėje, karališkiems prancūzų kariuomenės būriams vakaruose ir pietuose, o Austrijos-Vengrijos galybei rytuose.
Šveicarija pirmoji pasaulyje valstybė, dar 1648 m. pasiskelbusi ir pripažinta neutralia Vestfalijos sutartimi po Trisdešimtmečio karo ir tą neutralitetą išsaugojusi iki šiol. Vienos kongresas 1814–1815 m. jai suteikė amžiną neutralitetą. Šveicarija laikosi oficialios neutralumo politikos ne todėl, kad nedalyvautų Europos ginčuose. Greičiau todėl, kad neutralumą suprato kaip efektyviausią būdą Šveicarijos Konfederacijai išlaikyti, kai aplink ją kaunasi galingosios Europos jėgos.
Kas į šią Alpių respubliką taip viliojo lietuvių kultūros ir mokslo veikėjus? Dabar jau žinome: lietuviai Šveicarijoje nuo seno ieškojo mokslo ir pažangos. Nemažai jų gydėsi Šveicarijos kurortuose ir sanatorijose. Naujausiais laikais čia ieškome laisvės ir žmogiškumo – viso to, ko nebuvo ir net dabar dažnai nerandame savo mylimoje tėvynėje. Anot diplomato, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo, Šveicarija duoda visoms tautoms žmogiškumo pavyzdį.
Šveicarijos Konfederacija ir Lietuvos Respublika oficialius tarpvalstybinius santykius užmezgė 1921 m. liepos 19 d. Taigi 2021-aisiais minėsime diplomatinių santykių užmezgimo 100-mečio sukaktį. Tai puiki proga apžvelgti abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimą įvairiais aspektais. Knygoje plačiau paliečiau Lietuvos diplomatinių tarnybų veiklą, kovojant dėl Nepriklausomybės. Knyga skirta jaunimui ir visiems, besidomintiems laisvės siekusių šalių santykiais nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Tai žvilgsnis į Šveicariją iš Lietuvos – lietuvio akimis.
Matau idilišką Alpių šalies rimtį, snieguotą Alpių kalnų didybę, gyvenimo ramumą, netrikdomą nei dieną, nei naktį. Šalis, atsidūrusi Vakarų Europos kryžkelėje, pasirinko teisingą tolimesnės raidos kryptį. Ausyse vis dar girdžiu karvyčių varpelių skambėjimą ir upelių šniokštimą, AAjaučiu didelių, ryškių gėlių, svyrančių nuo balkonų, žydinčių sodeliuose ir aikštėse, kvapą… Puoselėju didžiulę viltį, kad Lietuva galėtų būti Šveicarija Europos Rytuose.
