Pabaiga. Pradžia – Nr. 19 (662)
2007 m., švenčiant Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo šimtmetį, V. Pocius vėl apžvelgė draugijos narių inžinierių veiklą. Nuo draugijos įkūrimo iki 1934 m. tokių veiklių inžinierių buvo 31 (2007, VGTU). Iš visų aprašytų inžinierių V. Pociaus dėmesį labiausiai patraukė Antano Macijausko asmenybė, nepelnytai primiršta ir per mažai įvertinta. 1999 m. jis kartu su Mokslo akademijos Mokslininkų rūmais ir Biržų krašto muziejumi suorganizavo konferenciją Biržuose, skirtą A. Macijausko 125 metų gimimo sukakčiai paminėti. Užmaršties ledai buvo pralaužti – biržiečiai vienai savo miesto gatvei suteikė Antano Macijausko vardą. Kiek vėliau A. Macijausko giminių iniciatyva Pabiržėje, kurioje jis palaidotas, buvo pastatytas paminklas, o jo gimtajame Pasvaliečių kaime – koplytstulpis. V. Pocius, ėmęsis šio be galo įdomaus ir universalaus žmogaus gyvenimo ir veiklos tyrimų, publikavo straipsnius apie jį tiek VGTU konferencijų pranešimų rinkiniuose (1999, 2002, 2004 m.), tiek „Moksle ir gyvenime“ (2003). 2004 m. jis išleido pirmąją, 189 puslapių knygą. Planavo išleisti ir antrąją knygą, nes ne viskas apie tokią plačiašakę asmenybę sutilpo pirmojoje. Deja, nebespėjo.
Antanas Macijauskas buvo inžinierius mechanikas, statybininkas ir verslininkas, vadovavo P. Vileišio 1900 m. įsteigtoms „Mechanikos dirbtuvėms“ Vilniuje. 1902–1904 m. dirbo fabrikų inspektoriumi Rygoje. 1913 m. įsteigė žemės ūkio mašinų dirbtuves Šeduvoje. Jis buvo ir knygų leidėjas, parašė ir išvertė per 30 įvairios tematikos knygų, tarp jų ir pirmąjį lietuvišką technikos žodynėlį. Leido Rygoje lietuvišką laikraštį „Rygos garsas“ ir ten įsteigė lietuvišką knygyną.
A. Macijauskas kartu su kitais inžinieriais įkūrė Rygoje lietuvių muzikos ir teatro draugiją. Nuo 1912 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, Didžiojo Vilniaus Seimo (1905) delegatas. Mokėjo šešias kalbas. Vis tik svarbiausias jo nuopelnas – pirmojo lietuviško žemėlapio išleidimas. Tai buvo didžiulės apimties tiek lingvistinis (vietovių lietuviškų pavadinimų atkūrimas, nes rusiškuose leidiniuose jie visi buvo iškraipyti), tiek kruopštus techninis darbas – braižymas. Abu šiuos darbus A. Macijauskas darė pats. „Žemėlapis lietuviškai – latviško krašto“ buvo išleistas Peterburge 1900 m. V. Pociaus nuomone, šio žemėlapio reikšmė buvo labai svarbi ne vien moksline, kultūrine ir švietėjiška, bet ir politine prasme. Pastarąja – svarbiausia.
Neaišku, kiek dar laiko knygnešiai būtų vargę ir slaptai nešioję knygas, rizikavę savo laisve ir sveikata, jei ne keletas protingų išsilavinusių žmonių, tokių kaip A. Macijauskas ir Jonas Vileišis, smarkiojo P. Vileišio brolis. Taigi kartais taip nutinka, kad vienas ar keli veiklūs žmonės padaro daug daugiau, nei visos liaudies masės, kartu paėmus. Taip nutiko ir su A. Macijausko veikla, platinant žemėlapį. Šio žemėlapio autorius labai gerai žinojo, kad nemalonumų nebus, kol žemėlapis platinamas už Lietuvos ribų, bet jam patekus į Lietuvą kils skandalas ir žemėlapio autoriui gali būti iškelta byla, nes dar galiojo lietuviškos spaudos draudimas. Tačiau advokatas Jonas Vileišis jam buvo sakęs, kad net pagal tuo metu galiojusius Rusijos įstatymus spaudos draudimas yra neteisėtas. Jokio įsakymo dėl to draudimo nebuvo parašyta. Buvo tik caro žodinis potvarkis.
1863–1864 m. sukilimo metu, t. y. ekstremalios situacijos sąlygomis, užteko ir žodinio nurodymo. Tačiau XX a. pradžioje jokios ekstremalios situacijos nebebuvo. Tad A. Macijauskas, išplatinęs dalį savo žemėlapių, praėjus 6 mėnesiams po jo išleidimo, ryžosi revoliuciniam veiksmui – ėmėsi jį platinti Lietuvoje. Gana greitai Rusijos spaudos viršininko kunigaikščio M. Šachovskojaus įsakymu likę neparduoti žemėlapio egzemplioriai buvo konfiskuoti. A. Macijauskas, jau „pasikaustęs“ teisiškai, padavė kunigaikštį į teismą, reikalaudamas 1200 rublių žalai atlyginti. Žymūs Rusijos advokatai, kilę iš Šiaulių – M. Ganfmanas ir A. Kaminka, ryžosi padėti A. Macijauskui. Byla buvo „tempiama“ ir pradėta tik 1902 m. Vis tik 1904 m. A. Macijauskas šią bylą laimėjo. Tad ši byla dažnai vadinama „byla dėl lietuviškos spaudos“, o A. Macijauskas įėjo į Lietuvos istoriją kaip žmogus, sudavęs paskutinį smūgį lietuviškos spaudos draudimui.
Kodėl V. Pocius nespėjo parašyti antrosios knygos apie A. Macijauską dalies? Priežastys, matyt, buvo dvi. Pats V. Pocius taip pat buvo labai visapusiškas istorikas, besidomintis daug kuo, o tas „daug kuo“ reikalavo brangaus laiko. Antra, ir paties A. Macijausko veikla buvo labai plati ir nuvedanti į daugybės įvykių sūkurius, į kuriuos patekus labai norisi daug ką papildomai išsiaiškinti.
Išsamiau tyrinėdamas A. Macijausko gyvenimo laikotarpį Rygoje (1902–1914 m.), kupiną įvykių, plačios kultūrinės veiklos, V. Pocius labai susidomėjo visu lietuviškos diasporos vaizdu Rygoje. Mat iki 1914 m. Rygoje buvo didžiausia lietuviška diaspora užsienyje, Europoje. V. Pocius surinko duomenis apie lietuvių bei lietuviškų organizacijų skaičius įvairiuose Lietuvos ir Rusijos miestuose. Jo sudaryta ir apibendrinta lentele, paskelbta straipsnyje „Ryga – didžiausias lietuvių kalbos centras prieš 100 metų“ („Mokslas ir gyvenimas“, 2007 m., Nr. 10), kartais pasinaudoju ir aš, kai man kas nors pašaipiai bando įrodinėti, kad iki 1918 m. miestuose lietuvių visiškai nebuvo. Tačiau jų buvo. Paminėsiu keletą V. Pociaus paskelbtų skaičių: vien Rygoje iki Pirmojo pasaulinio karo lietuvių buvo nuo 35 iki 50 tūkst., čia veikė 12 lietuviškų organizacijų. Peterburge šie skaičiai buvo 30 tūkst. lietuvių ir 6 lietuviškos organizacijos, Odesoje – atitinkamai 7 tūkst. ir 2, Kaune – 6 tūkst. ir 12, Vilniuje – 5 tūkst. ir 12.
Grįžkime prie Rygos. Ypač didelės reikšmės lietuviams turėjo faktas, kad Rygoje veikė aukštoji mokykla – Rygos politechnikos institutas (RPI), kuriame studijavo nemažai mūsų tautiečių, nes Lietuvos universitetas tuo metu buvo uždarytas. Daugelis RPI studentų vėliau tapo žymiais Lietuvos valstybės politikos, švietimo ar kultūros veikėjais. Tarp jų: Juozas Tūbelis, Feliksas Vizbaras, Jonas Šimoliūnas, Juozas Urbšys, Tadas Šulcas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Apie veiklių studentų įvairiapusę veiklą ir jų organizaciją „Viltis“ V. Pocius skaitė pranešimus ir paskelbė straipsnius jau minėtuose VGTU leidiniuose (2006 ir 2012 m.) bei rinkinyje „Historia et Sapientia“ (2011 m.). Apie RPI auklėtinius pranešimą „Contribution of Ryga Politechnic institute (RPI) and the association of Lithuanian students Viltis to Lithuanian science and culture“ jis perskaitė ir Baltijos šalių mokslo istorikų ir filosofų organizuotoje konferencijoje Rygoje 2008 m. Simboliška, kad ši konferencija vyko tame pačiame pastate, kuriame praeityje buvo Rygos politechnikos institutas, kurio gražiais koridoriais kadaise vaikščiojo ir mūsų tautiečiai. Suprantama, kad V. Pociaus pranešimas labai sudomino latvių kolegas.
V. Pocius, beardamas rygietiškus dirvonus, nepamiršo ir dabarties, ir tų, kurie yra šalia mūsų. Jis primindavo savo pasižymėjusių kolegų nuopelnus ir parašydavo apžvalginius jų veiklos straipsnius jubiliejų ir kitomis progomis. Atidavė gražią duoklę savo disertacijos vadovui B. Styrai jo šimtmečio proga – parengė pranešimą ir paskelbė straipsnį „Žymiausiam atmosferos tyrinėtojui Lietuvoje prof. Boleslovui Styrai – 100 metų“ (2012, VGTU). Apie Pedagoginio universiteto kolegą, žymų pedagogą, fiziką ir mokslo istoriką doc. dr. Joną Algirdą Martišių, jo 80-mečio proga paskelbė straipsnį „Moksle ir gyvenime“ (2007 m., Nr. 7). Tenka priminti, kad mokslo istorijoje J. A. Martišius nuveikė išskirtinai daug – paskelbė net 125 straipsnius.
2007 m. V. Pocius Vilniaus pedagoginiame universitete organizavo konferenciją, skirtą doc. dr. Vaclovo Kavecko 100-mečiui paminėti, paskelbė apie jį straipsnį, įvardijęs jį fizikų patriarchu („Šviesa“, 2007, Nr. 1). Gražiai įamžino savo kurso draugų gyvenimo pasiekimus knygoje, parengtoje kartu su E. Vėbra, „Palikę pėdsakus švietimo, kultūros ir mokslo kelyje“ (2005 m., 188 psl.). Ši knyga dedikuota Vilniaus pedagoginio universiteto 70-mečiui ir Fizikos-matematikos fakulteto 60-mečiui.
V. Pocių domino daugelis dalykų, nes pasaulis – labai įdomus, ypač Lietuvos istorija. Jis aprašė senosios Palangos gimnazijos istoriją, primindamas apie joje vykusią slaptą kovą dėl lietuvybės, apie ilgą jos vardo egzistavimą Pirmojo pasaulinio karo metu, gimnazijai evakuojantis į Rusijos gilumą. Ilgą laiką ji vis dar vadinosi „Palangos gimnazija“ ir tik karo pabaigoje prarado savo žemaitišką pavadinimą. V. Pocius ištyrinėjo savo pavardės kilmę ir paplitimą Lietuvoje, sudarė jos paplitimo ir dažnio žemėlapį, remdamasis Lietuvos pavardžių žodyno duomenimis ir savo paties tyrimais. Skelbė šiuos ir kitus savo tyrimus „Mokslo ir gyvenimo“ puslapiuose. Buvo Vytautų klubo prezidentas, šio klubo renginiuose taip pat yra skaitęs įdomių istorinių pranešimų.
Nors V. Pociaus tyrimų laukas mokslo istorijoje buvo platus, visgi jis dažniausiai prikeldavo iš užmaršties arba gerokai praplėsdavo mūsų žinias apie Lietuvos iškiliųjų inžinierių profesinę, visuomeninę, kultūrinę ir politinę veiklą. Todėl mus, konferencijos „Historia et Sapientia“ dalyvius, gerokai nustebino jo pranešimas „Sąvokos: liaudis, tauta, nacija. Pastabos apie jų vartoseną“, skaitytas 2015 m. Nustebino, nes buvo visiškai kitoks nei ankstesni, pasakojantis ne apie konkrečius žymiųjų lietuvių darbus, o apibendrinantis labai daug įvykių ir aprėpiantis labai didelį laikotarpį. Pranešime jis kėlė klausimus, kada susiformuoja tauta, iki kada vartotina sąvoka „liaudis“, o kada tautą jau galime vadinti nacija. Kokie tos raidos etapai? Kuo skyrėsi tautos ir nacijos formavimosi etapai Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje? Deja, savo skaitytos medžiagos V. Pocius nespėjo paskelbti. Susidomėjusiems V. Pociaus iškelta problema galima būtų jo išlikusio pranešimo skaidres perduoti tolimesniems apmąstymams ir jo teorijos vystymui ar kritikai. Mums šis pranešimas buvo labai įdomus. Deja, kai kas, tikriausiai profesinio pavydo graužiamas, nelabai gražiai įsiterpė į V. Pociaus minčių dėstymą. Nežinia, ar būtent dėl to, tačiau V. Pocius iškart po savo pranešimo paliko salę, nelaukdamas konferencijos pabaigos.
Nė vienas iš mūsų nežinome, kuris mūsų pranešimas bus paskutinis šiame pasaulyje ir kokius prisiminimus apie savo kolegas nusinešime į kitą pasaulį. Todėl dabar, žvelgiant į praeitį, džiaugiuosi, kad išdrįsau po konferencijos paskambinti V. Pociui ir pasakyti, kad jo pranešimas mus labai sudomino. Linksmai pasišaipėme iš pavyduliavimo. Aptariant mūsų nuostabą, klausantis paskutinio V. Pociaus pranešimo, norisi pasakyti seną tiesą: kartais labai gerai suprantame žmones ar jų poelgius tik tuomet, kai jie jau būna iškeliavę Anapilin.
Rengdama pranešimą apie V. Pociaus darbus mokslo istorijos srityje (jį skaičiau 2019 m. konferencijoje „Historia et Sapientia“) ir apmąsčiusi visą jo veiklą, suvokiau, kodėl jam taip rūpėjo tos sąvokos ir jų vartosena. Juk V. Pociaus aprašyti asmenys dažniausiai buvo kovotojai už lietuvių tautos atgimimą, už lietuvišką žodį, už lietuvišką raštą. Daugelis jų buvo pirmeiviai, kuriant nepriklausomos Lietuvos institucijas. Paskutinis V. Pociaus pranešimas – graži jo gulbės giesmė, jo pasakojimas mokslo istorikams, pakylėtas iki filosofinio lygmens.
Dr. Laima Petrauskienė
P. S. Dėkoju Dovilei Pociūtei už informaciją ir nuotraukas