1. Dingęs gimtinės jausmas
Kai ateiname į šį pasaulį, pirmiausia turi būti vieta, kuri taptų mūsų pirmaisiais namais. Pats kūdikėlis tuo pasirūpinti negali, už tai atsakingi tie, kurie jį sukūrė, – tėvai. Pati didžiausia tragedija, jeigu jie nesuvokia savo pareigos, jei, susilaukę kūdikio, įmeta jį į „gyvybės langelį“, įrengtą ligoninės sienoje. Kai šis jau galės orientuotis aplinkoje, po kažkurio laiko būtinai paklaus: „Kur mano namai?“ Matydamas vaikučius, augančius šeimose, paklaus: „Kur mano tėvai?“ Prieš kurį laiką labai populiariose Lietuvos televizijos laidose „Paieškų tarnyba“ buvo parodyta daugybė atvejų, kai valdiškuose kūdikių namuose į gyvenimą pirmuosius žingsnius žengę žmonės išdrįsdavo užduoti tokius klausimus, leisdavosi net į kelis dešimtmečius užtrukusias paieškas, ieškodami savo „biologinių tėvų“, teiraudavosi, gal turi brolių ar seserų, ar nors tolimesnių giminaičių. Niekas nenori būti visiškai vienas, nes supranta, kad „iš nieko niekas neatsiranda“. Niekam neužtenka būti tik apsirengusiam ir pavalgiusiam. Reikia turėti savo artimuosius. Kiekvienas objektyviai juos turi, tik baisu, kai apie juos nieko nežino.
Taigi pirmiausia kiekvienam proto ir doros nepraradusiam žmogui iškyla ne tik teisės, bet ir pareigos. Pareigos – pirmiausia. Kad ir kokios sudėtingos jos būtų, pareigos yra ir malonios. Atlikta pareiga atskleidžia gyvenimo prasmę. Netoli Lietuvos esančiame Latvijos Kuldygos senamiestyje priešais bažnyčią lankytojus pasitinka visiškai netikėti meno kūriniai – talentingų menininkų sukurtos skulptūrėlės, skirtos negimusių kūdikių atminimui. Nužudytų kaip nelaukiamų. Ką jos sako mums, nenorime kalbėtis.
Namų reikia visiems. Net jei neturi savo šeimos sodybos, jei gyveni daugiabutyje, jo dėželė, vadinama butu, yra ta vieta, kur pareini ne tik priglausti galvą prie pagalvės, bet ir su kažkuo artimu pasikalbėti: pasitarti, pasiguosti ar pasidžiaugti. Per visą gyvenimą mums niekuo nepakeičiama vertybė yra gimtinė. Vieta, kur pirmiausia augome, kur sutikome pirmuosius artimuosius, pirmuosius draugus.
Be galo gera, jei likimas leidžia turėti gimtinę, į kurią gali sugrįžti ir po daugelio metų. Nesvarbu, kur ir kiek laiko būtum gyvenęs. Ne kartą teko bendrauti su Lietuvos aplankyti atvykusiais išeiviais. Kai sovietmečiu buvo ribojamos užsieniečiais vadinamų tautiečių apsilankymo vietos, ne vienas su didžiuliu skausmu atšaudavo: „Kam man tie jūsų siūlomi Trakai (ar koks nors kitas „Inturisto“ suplanuotas objektas), jei niekas manęs su ta vietove nesieja? Aš trokštu tik pamatyti tą kaimelį, kuriame augau, apkabinti beržą, augusį tėvų sodyboje, atsisėsti ant to akmens, ant kurio jaunystėje sėdėdavau, įmerkti kojas į upelį, tekantį šalia mūsų namų…“ Net jei žmogus augo priemiesčio barake, šalia kurio ėjo tik dulkėta negrįsta gatvė, vis tiek tas vaikystės vaizdas žmogui dažniausiai yra brangesnis už puošnų kitos valstybės didmiestį, kuriame likimo pastūmėtas dabar yra atsidūręs, kuriame turi nuosavą, patogų ir išpuoselėtą namą.
Per daugiau kaip aštuonerius metus, praleistus Erie ežero pakrantėje įsikūrusiame Klivlande, kurio dauguma mikrorajonų – puikiai sutvarkyti, su gražiais gėlynais, nesutikau lietuvių išeivių šeimos, gyvenančios daugiaaukštyje daugiabutyje. Kas tik pajėgė, kūrė savo šeimos sodybą užmiestyje: savo pasirinkto stiliaus namus su savo suplanuotu sodu, šalia jaukaus miškelio. Tokia buvo, pavyzdžiui, dabar jau a. a. Liudos ir Vinco Apanių (Lietuvoje – Apanavičių) sodyba, kurioje vykdavo kasmetinės laikraščio „Dirva“ gegužinės (nors ir ne gegužės mėnesį). Tokia buvo, taip pat jau a. a., Aldonos ir Vytauto Mauručių – nuolatinių „Dirvos“ rėmėjų ir autorių – sodyba Klivlando priemiestyje Kirtlande. Panašiai atrodė ir daugelio kitų mūsų tautiečių namai, nors ir stovintys ne atskirame sklype, o kuklioje priemiesčio gatvelėje, kur namai sugrūsti vienas šalia kito. Bet ir į juos užėjęs tarsi atsidurdavai Lietuvoje – tiek daug juose būdavo visko, kas primena Lietuvą: drobės rankšluostis su įaustu Lietuvos himnu, nuotraukos arba paveikslai su gimtinės ar tik ją primenančiais vaizdais, medinės skulptūrėlės. Kai kur ir kukli, bet labai branginama dėžutė su per visas klajones išsaugotu lietuviškos žemės žiupsneliu. Dėžutė, saugota karo pabėgėlių stovykloje, kelias savaites plaukusiame laive, su savimi visada gabenta per visus persikraustymus – iki pat nuosavų namų sukūrimo.
Kai grįžęs apie tai pasakodavau Lietuvoje, ne vienoje auditorijoje išgirsdavau susierzinusio asmens klausimą: „Tai kodėl jie dabar negrįžta, jei jau taip myli tą Lietuvą?“ Tokiam atsakydavau klausimu: „Ar kada nors mokeisi aritmetikos? Ar pagalvojai, kiek jiems dabar būtų metų, žinoma, jei dar būtų gyvi?“ Ką tik vaizdavęs vikrų gudragalvį, šis nudelbdavo akis į žemę.
Daugiabučiai Lietuvoje niekada nebuvo populiarūs. Miestuose juos vadindavo barakais, užmiestyje – kumetynais. Daugiabučiais Lietuvą pripildė sovietiniai okupantai, atėmę per dešimtmečius ar net šimtmečius puoselėtą šeimos sodybą ir paskelbę, kad dabar viskas bus bendra,
t. y. valdiška. Tu, žmogau, tapai ne tik bežemiu, bet neretai ir benamiu. Barako kampas – ne šeimos namai, o laikina prieglauda. Statė tas betonines daugiaaukštes, anot Kazio Sajos, „daugiablakes“, dėžes ne tik miestuose, kur vakarykščių ūkininkų vaikai taip pat tapo „valdiškais“, bet ir kaimų, paverstų kolchozais, gyvenvietėse.
Netgi ten, kur leido statyti nuosavus namus, grūdo juos vieną šalia kito, palikdami tik siaurus tarpelius, išrikiuodami lyg kareivius. Todėl daugeliui tų naujųjų gyvenviečių gyventojų visa tai netapo tuo, ką galėtume vadinti gimtine. Šalia – svetimi, o ne buvę kaimynai, kelios obelys (nes daugiau netilpo), viena kita daržo lysvelė. Visiškai neatpažįstamai pasikeitusi ir čia sugrūstų žmonelių darbotvarkė. Ji lyg du vandens lašai panaši į kitų, gyvenančių šalia. Jokios įvairovės, jokio privatumo, visiems tas pats paros ritmas. Todėl ir gimtinės traukos jausmas greitai išblėso. Todėl taip greitai pasijutome kartojantys dainušką, kurią patys praminėme… besislapstančių „alimentininkų himnu“: „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga…“ Vienoje vietoje prikiaulinai, pėdini kažkur, nors ir už tūkstančio kilometrų. Jokios atsakomybės, jokio prieraišumo…
Okupantai išsinešdino su visa savo „kerzine“ kariauna, palikdami sužalotus ir užterštus Lietuvos miškelius. Dauguma kaimiškų daugiabučių greitai virto klaikiais griuvėsiais. Net jei juose dar ir gyvenama, tai neieškok nė kruopelės gimtinei būdingo jaukumo. Todėl šiandien apie kiekvieną, bent kiek didesnį miestą išaugo naujieji nuosavų namelių mikrorajonai, sugrūsti vienas šalia kito. Skirtumas nuo gyvenimo blokiniuose daugiabučiuose – tik simbolinis: virš tavo galvos kaimynas netrypia, ne taip smarkiai girdisi, jei jis ar ji keikiasi. Sklypeliai – mažyčiai, dažnai vienas nuo kito atskirti masyviomis dvimetrinėmis tvoromis, taip bandant susikurti nors kruopelę išsiilgto privatumo. Bet be jokio aplinkos jaukumo. Net su vadinamaisiais „kolektyviniais sodais“ nepalyginsi. Tačiau ką padarysi, jeigu įsigyti didesnį sodybos sklypelį dauguma neišgalėjo. Mitrūs „biznieriai“ supirko (kartais net pusvelčiui) ką tik atgautas tėvų ar senelių žemes. „Komunikacijas“ nutiesę, kosmines sklypelių kainas užkėlė. Puikiai žinojo apie lietuvio norą turėti nuosavą kiemą. Buvę šių laukų savininkai apie ūkininkavimą nebegalvojo, tik džiaugėsi galimybe kažkiek už juos gauti. Kokios kainos čia bus vėliau, net neįsivaizdavo. O ir ką čia beūkininkausi, kad jau Pagrabinskis už nugaros vis dažniau stoviniuoja, vaikai akėčių nuo drapako neatskiria, apie jokį žemdirbišką verslą nė girdėti nenori. Net jei traktorininko ar sunkvežimio vairuotojo pažymėjimą turi, miestų statybose darbuojasi. Tokie ir gyvenimo daugiabučiuose nesibodi, nes ten valytoja ir laiptinėje numestas nuorūkas surenka.
Tiesa, daug kas matėte daugiaaukščius daugiabučius ir užsienio valstybėse, net JAV. Vieni nuo mūsiškių, dar styrančių kaimiškų gyvenviečių pakraščiuose, nedaug skiriasi. Tokios pat apšiurusios, „grafičiais“ išterliotos pirmųjų aukštų sienos, purvinos laiptinės. Tačiau kiti – lyg iš paveikslėlio nužengę: gražiai aptverti, žalumos apsupti, su požeminiais garažais ir sargybinio namuku prie vartų. Čia gyvena aukštesnės vidurinės klasės atstovai, nenorintys aplink nuosavą sodybą triūsti. Taigi pasaulis supanašėjo.
Prof. dr. Jonas Jasaitis