Kvietimas susimąstyti apie svetimžodžius ir jų įtaką gimtajai kalbai
Galbūt tuos, kurie turi idėjų (gr. idea), vien todėl, kad jie nesugeba lietuviškai pasakyti apie savo sumanymus, reikėtų vadinti idiotais, o tuos, kurie turi sumanymų, vadinti sumaniais žmonėmis?
Žmonių, gimtąją kalba kalbančių apie paprastus dalykus, lieka vis mažiau ir mažiau, nes jau nebesikalbame, nebebendraujame, nebesvarstome, nebesiginčijame, o tik diskutuojame (pranc. discuter) ir komunikuojame (lot. communication). Tik ar nesikalbant tai daryti išvis įmanoma? Taip iš lietuvių kalbos lieka tik puskalbė, kurioje lieka tik lietuviškos žodžių galūnės.
Pirmasis lietuvių kalba „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas“, sudarytas 1906 m. Jurgio Šlapelio, pasirodė 1907 m. Tilžėje. Kiek vėliau – 1924 m. – Kaune išleistas Jono Norkaus „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“. Dabar patys kasdien sočiai prisiklausote tokių svetimų žodžių, kad o-jo-joi, nes kažkoks gudrus globalizatorius pakeitė pirminę žodžio prasmę ir visus svetimžodžius pavadino „tarptautiniais“ žodžiais. Tokio nesamos tarptautinės kalbos žodyno nerasite visame pasaulyje. Gal turite mintyse „Dictionary of Foreign Terms in English“ arba „Словарь иностранных слов“ ir kitus užsienio kalbų žodynus, bet nerasite „tarptautinių žodžių“ žodyno pavadinimo jokia kita kalba. Nesuprantu, kodėl mes patys atsisakome vienintelės, tarp kitko sukurtos Lietuvoje, tarptautine vadinamos esperanto kalbos ir, pasitelkę įvairių kalbų kratinį, jį išaukštiname iki nesamos kalbos pavadinimo. Todėl „galime pasidžiaugti progresu, nes internacionalinės komunikacijos satelitai, sumontuoti su ekskliuzyvine tranzistorine mikro aparatūra, integraliai retransliuoja televizines programas į internetą“. Parašiau lyg ir lietuviškai, bet tokiai „lietuvių“ kalbai reikalingas vertėjas, nes šioje puskalbėje nėra nė vieno lietuviško žodžio, o lietuviškos – tik jų galūnės.
Neseniai net LRT laidoje buvo pabrėžta, kad mūsų vaikams ateityje lietuvių kalbos reikės vis rečiau. Žvelgiant į tai, mūsų akiratis susiaurės taip, kad visai prarasime savo kalbą. Suprantama, visos kalbos tobulėja, kinta. Ne išimtis ir lietuvių kalba, tačiau kalbos kitimas neturi virsti jos skurdinimu.
Lietuva gražėja. Atnaujinamos arba įrengiamos naujos nedidelės apželdintos vietos gyvenvietėse. Tai pievelės, želdynai, miestuose – aikštės. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, jos iš karto pranyksta ir tampa skverais (angl. square). Vilniuje šalia savivaldybės, kaip pasityčiojimas iš kalbininko Jono Jablonskio, įrengtas Jono Jablonskio skveras, nors net minėtas „tarptautinių žodžių“ žodynas tokią vietą įvardija vieša dekoratyvine apželdinta miesto aikštele. Po tokių Vilniaus savivaldybės patyčių ne tik iš kalbininko, bet ir iš kalbos, į visas kitas patyčias numoji ranka, nes jau numatyti S. Žukausko, Tarandės ir kiti skverai. Nuo seniausių laikų prie bažnyčių būdavo turgaus aikštės ir niekada nebuvo „turgaus skvero“, tačiau dabar prie Šv. Stepono bažnyčios taip pat bus įrengtas skveras. Nejaugi ten, tame aukštame „šimašyne“, neliko nė vieno žmogaus, pajėgaus skvero vietoje įžvelgti aikštę?
Keista, kad openinio bičio (viešas pavadinimas – open beach) užsimanęs Vilniaus miesto meras dar nepakeitė vietos pavadinimo į angliškąjį – Lukiškių skverą su įvairiausiomis fiestomis. Graudu, kad vis mažiau ir mažiau švenčių, nes liko tik fiestos (isp. fiesta). Nebelieka ne tik švenčių, bet ir renginių. Visur vyksta įvairiausios akcijos (lot. actio). Norint kiemą pašluoti, kviečiama į kiemo valymo akciją, norint parduoti – kviečiama į išpardavimo akcijas. Juk galėtų paskelbti, kad „parduodame pigiau“, ir būtų suprantamiau. Tai nuoga tiesa, bet jei pasirodysite paplūdimyje nuogas ar nuoga, būsite baudžiami, kad nenuėjote į nudistų (lot. nudus) pliažą. O kur kaitintis nuogaliams, nejaugi šalia nudistų?
Šiek tiek nukrypus į nudistines nuogybes norisi pakalbėti ir apie merginas. Jos būna patrauklios, mielos, gundančios, geidulingos ir še tau, kad nori, – seksualios (lot. sexus). Įdomu ar gali būti neseksuali, tai yra belytė mergina? Kuo tuomet ji būtų, kokiu belyčiu padaru? Net lyties keitimo mėgėjai nėra belyčiai. O ką pasakytumėte apie seksualių kojinių reklamą? Kokios lyties gali būti pačios kojinės? Kalbos jausmo praradimas – didis praradimas, prilygstąs kurtumui ar aklumui.
Kodėl dalis mūsų žmogelių, net įsitaisiusių solidžiuose (pranc. solide) postuose (pranc. poste), – „Mokslo Lietuvoje“ klausia dr. Jonas Jasaitis, tiesiog gėdijasi žodžių valstybė arba Lietuva? Kodėl jie vartoja nereikalingais svetimžodžiais prikimštus pavadinimus, tokius kaip: Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis dramos teatras, net Nacionalinis muziejus. Juk galėtų pasidomėti, kad Pirmosios Respublikos laikinojoje sostinėje buvo Valstybės teatras, Valstybės bankas ir pan. Argi ne gražiau skambėtų „Valstybės istorijos muziejus“, nei tas nuvalkiotas „Nacionalinis…“? Norėtųsi tiems žmogeliams, įsitaisiusiems Seime, atlikti įstatymų vertimus į suprantamesnę kalbą.
Šiais metais įprastą gyvenimą sujaukė atslinkęs virusas. Pirmiausia jis smogė per valdininkų smegenis, nes užkratui pavojingu laikotarpiu, vadinamojo karantino (it. quarantina) metu, nebuvo nė vieno valdininkų patarimo, siūlymo, nurodymo, kaip elgtis, kaip apsisaugoti nuo užkrato, o tik rekomendacijos (lot. recomendare) diagnozuotis (gr. diagnosis), bet ne tirtis. Vietoje patikros, ištyrimų, patikrinimų, ar žmogus susirgo, jie siūlo testuotis (angl. test), vietoje tyrimams naudojamų tepinėlių, mėginių ar bandinių perka vėl tą patį – testus, vietoje saugaus atstumo siūlo socialinę (lot. socialis) distanciją (lot. distantia), vietoje atsiskyrimo – saviizoliaciją (pranc. isolation). Tuomet skatinamas darbas „iš namų“ (from home), nors iš tikro dirbame namuose, o kiti, kaip ir anksčiau, dirba darbe, darbovietėje, bet ne iš darbo, pietauja ne iš valgyklos ar iš kavinės, o valgykloje, kavinėje. Daug padaryta, kad sumažėtų užkrato plitimo pavojus, kuris įvardintas kaip rizika (it. risico).
Ši „rizika“ kelia pavojų kalbai. Visam tam jovalui tvarkyti sukurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) su pirmininku A. Antanaičiu, raginančiu: „Modernizuokime (pranc. moderniser) savo kalbą ir ženkime koja kojon su laiku.“ Turint mintyse Rusijos imperijos valdžios lietuviškos spaudos draudimą, toks raginimas būtų suprantamas, jei kalba būtų tobulinama, atsikratant ilgą laiką vartotų svetimų žodžių. Daugiau nei prieš šimtą metų atkūrus Lietuvos valstybę buvo pradėti svarstyti įvairūs trūkstamų lietuviškai skambančių žodžių pavadinimai. Taip atsirado naujadaras – piniginis vienetas litas. Lietuviams neregėtų kamuolio žaidimų dabartiniai pavadinimai sukurti ir prigijo ne iš karto. Krepšinis vadintas basketbolu, pintinės kamuoliu, krepšiasvydžiu, kol tapo krepšiniu, tinklinis – oro kamuoliu, orasvydžiu, rankinis – rankų kamuoliu. Siūlyti ir labai keisti įvairių daiktų ir veiklų pavadinimai, bet svarbiausia, kad ieškota sprendimų, pritinkančių gimtajai kalbai.
Dabar vietoj kalbinės pažangos turime priešingą reiškinį – atžangą. Belieka pridurti, kad, VLKK nevykdant kalbos priežiūros, kalba sparčiai kinta. Prisiminkime rinkimų atgarsius – „Mes pasirūpinsime senjorais!“ Jei tikrai norite rūpintis ponais (isp. senor), poniomis (senora) ar jaunomis poniomis (senorita), tai ir sakykite nesvetimžodžiaudami. Tačiau, VLKK manymu, „pasakymas senjorai – pakilesnis, labiau tinkamas laisvuosiuose stiliuose, plg. slaugos namai ir senjorų rezidencija“ (lot. residentia). Taip siūlo kalbėti ne bet kas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Nors ši komisija stengiasi saugoti lietuvių kalbą, tačiau į „tarptautines“ kalbos šiukšles mažai kreipia dėmesį.
Pakalbėkime apie raidyną. Erdviniuose skaičiavimuose vartojamos ašis žyminčios raidės „iks“, „ygrek“ ir „zed“. Raidės x lietuvių raidyne nėra, todėl aptarkime kitas dvi. Kodėl „i“ ilgoji tariama i graikiškoji (graeca) ir kodėl zeta arba zed tarimas neva paveldėtas iš graikų kalbos? Juk mūsų raidyne šių raidžių pavadinimai yra „i ilgoji“ ir „zė“. Dėl raidžių galima teisintis senu vartojimu, bet šimtoji kokio nors dydžio dalis – procentas (lot. per centum) baigia išstumti iš vartosenos nuošimtį.
Vilniuje yra Lietuvos mokinių neformaliojo (lot. formalis) švietimo centras (lot. centrum). Gerai, kad tokia popamokinio vaikų ugdymo įstaiga yra, tik ar ji, kaip ir daugybė parduotuvių, pasivadinusių prekybos „viduriais“ (centrais), turi būti taip vadinama? Be to, žvelgiant į Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro iškabą, gali susidaryti įspūdis, kad kitos mokinių švietimo įstaigos dirba „formaliai“ – dėl akių, bet kaip. O juk gimtosios kalbos ugdymas ir sąvokų vartojimas labai priklauso nuo mokytojų sąmoningumo.
Ar galima ką nors padaryti, kad neprarastume kalbos? Pirmiausia mokykloje turi būti ugdoma graži gimtoji kalba. J. Jablonskis „Varpe“ dar 1894 m. ryžtingai pasiūlė bendrinei kalbai žodį „kibiras“, paimtą bene iš Mažosios Lietuvos šaltinių ar Antano Juškos dainų rinkinio, nors viedras vartotas plačiai visoje šalyje. Koks stiprus tada buvo troškimas atsikratyti kalbos svetimybių. Ir štai šių dienų pavyzdys. Negana to, kad „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ rašliavininkas metus skaičiuoja atgal, bet dar ir tvirtina: „Jei nežinote, kas yra influenceris (it. influenza), o pagal lietuvių kalbos normines taisykles – įtaigdarys, greičiausiai gyvenate keliomis dešimtimis metų atgal arba esate miręs.“ Ginčytis su juo būtų jam per didelė garbė. Plintant raginimams vartoti svetimžodžius, mažėja kalbos gyvumas, sodrumas, raiškumas ir tikslumas, bet svarbiausia – kinta tautos sąmoningumas. Manau, kad tauta ne tik nenumirtų, bet atgimtų ir gyvuotų su sava gražia kalba, būtina stabdyti svetimžodžių skvarbą viešose kalbose bei raštuose.
Vincą Kudirką mokyklose žinome kaip „Tautiškos giesmės“ kūrėją, o jis rašė ir tai, kad: „Stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba. Atimk žmonių kuopai kalbą – dings tautystė su visais jos primestais priedais. Iš kur mūs tautystė gali būti stipri ir nepasiduoti vodingoms [kenksmingoms, žalingoms, pražūtingoms] rūdims, jeigu mes patys ištraukiame iš po jos pamatą, atimame ramstį – vienu žodžiu, jeigu mes patys neapkenčiame savo prigimtos kalbos?“
Norėčiau jums kai ką patarti dėl lietuvių puskalbės, tačiau tai dabar „nebemadinga“, reikia rekomenduoti, bet ne, vis tik siūlau „Tarptautinių žodžių žodyną“ vadinti tikruoju pavadinimu „Svetimžodžių aiškinamasis sąrašas“. Gal tuomet bus mažiau mano pavadintųjų idiotais, nesugebančių lietuviškai pasakyti apie savo sumanymus.
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Vilniaus Gedimino technikos universitetas neseniai pasivadino „Vilnius Tech“. Niekas nepasako, kodėl šiame „prekės ženkle“ jie atsisakė Vilniaus įkūrėjo karaliaus Gedimino vardo ir kodėl nebeliko net žodžio „universitetas“. Dr. Egidijus Vareikis tokią kalbėseną pavadino „globish“, kai nesilaikoma nei lietuviškų, nei angliškų kalbos taisyklių.
Vytautas Navaitis