Pasakojimas apie pogrindinę kunigų seminariją
Tapo įprasta, kad Lietuvoje ordinais ir medaliais apdovanojami net ir tariami Lietuvos patriotai, kurių vardų sovietmečiu niekas nėra girdėjęs, arba net ir tie, kurie persekiojo Lietuvos partizanus, dalyvavo sovietinių represinių struktūrų veikloje (buvęs Utenos KGB skyriaus viršininkas Marijonas Misiukonis, Kazimiera Prunskienė ir kt.).
Šiandien įvairiais būdais mėginama ištrinti iš žmonių atminties faktą, kad pokariu, nuslopinus partizaninį judėjimą, vienintelė Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei ištikima liko Lietuvos katalikų bažnyčia. Jai teko patirti iki tol negirdėto masto persekiojimus. Pokariu, neskaitant koplyčių, buvo uždarytos 64 bažnyčios. Maldos namai buvo verčiami kalėjimais ir prekių sandėliais. Įstatymais ir instrukcijomis kunigams buvo draudžiama lankyti parapijiečius, katechizuoti jų vaikus. Šiems reikalavimams nepaklusę kunigai būdavo atleidžiami iš pareigų arba įkalinami. Buvo uždarytos ir Vilniaus, Vilkaviškio bei Telšių kunigų seminarijos. Visoje Sovietų Sąjungoje veikė tik Kauno ir Rygos kunigų seminarijos. Nors kasmet mirdavo dešimtys kunigų, valdžia į seminariją leisdavo priimti tik po 4 ar 5 kandidatus.
Pasak vyskupo Jono Borutos, „sunkios kunigų egzistavimo sąlygos, nedidelis leidžiamų priimti auklėtinių skaičius, įžūlus jų verbavimas KGB informatoriais, šantažas, – visa tai buvo tie laiko ženklai, kurie vertė ieškoti, kaip gali būti apginta Bažnyčios ir tikinčiųjų teisė parengti kunigystės tarnystei, Bažnyčiai ir tikėjimui ištikimus kunigus“. Anot vyskupo, buvo rasti du būdai, kaip įveikti tokią padėtį: „Pirmas – varžymų ir šantažo išviešinimas; šiuo tikslu buvo sumanyta ir leidžiama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Antras būdas – slaptas kunigų rengimas – pogrindinės kunigų seminarijos sukūrimas.“
Pogrindinė kunigų seminarija neturėjo konkrečios savo vietos ir rektoriaus. Jo funkcijas atliko vienuolijos provincijolas, vyskupui rekomenduodavęs parengtą klieriką šventimams. Klierikai joje studijavo savarankiškai. Seminaristai savaitgalius praleisdavo pas kunigus, kurie buvo atsakingi už jų dvasinį formavimą, arba įsidarbindavo parapijų bažnyčiose. Viena tokių vietų buvo Kabelių parapija (Varėnos r.). Anot šio krašto tyrinėtojos Danutės Valentukevičienės, klierikai studijavo pagal Kauno kunigų seminarijos programą ir pagal šios seminarijos vadovėlius, vadinamuosius skriptus. Seminarijos dėstytojai tik konsultuodavo, paaiškindavo nesuprantamus dalykus ir egzaminuodavo. Teologijos kursą greičiausiai buvo galima baigti per 3 metus, bet kartais mokslas trukdavo ir 10 metų.
Šių metų lapkričio 1-ąją Kabelių bažnyčios šventoriuje buvo surengta granitinės paminklinės lentos, skirtos pogrindžio kunigų seminarijai įamžinti, šventinimo ceremonija. Ją Kabelių parapijai padovanojo Lietuvos žmogaus teisių asociacija, kurios ilgamečiu garbės pirmininku buvo Kabelių bažnyčios kunigo ir pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojo Karolio Garucko bendražygis, Lietuvos Helsinkio grupės steigėjas disidentas Viktoras Petkus.
Paminklinės lentos šventinimo ceremonijoje kalbėjau, kad istoriją savo gyvenimu kuria žmonės. Tačiau istoriją taip pat rašo žmonės. Galima siekti gražaus pasakojimo apie kraštą, aprašyti jo istoriją, bet dažnai būna, kad nėra apie ką rašyti. Kabelių istorija – kitokia. Nūnai ruduo, ramybės metas. Ir parapijoje, klebono Raimundo žodžiais tariant, gyvena tik apie 200 žmonių. Tačiau šioje vietoje kadaise virė gyvenimas. Ir ne bet koks, o gyvenimas, apie kurį turėtų žinoti visa Lietuva. Deja, apie tai šiuo metu rašoma vis mažiau. Pokariu, kai sovietų valdžia pradėjo persekioti Katalikų bažnyčią, šioje apleistoje Kabelių klebonijoje slapčia buvo rengiami ir šventinami kunigai. Kabelių bažnyčia ir klebonija buvo pogrindinės kunigų seminarijos dalis.
Prieš septynis dešimtmečius Kabelių bažnyčioje dirbo Karolis Garuckas, kuris kartu su žinomu disidentu Viktoru Petkumi ir kitais bendraminčiais 1976 m. įsteigė Lietuvos Helsinkio grupę. Prieškariu jis studijavo filosofiją Vokietijoje, jėzuitų vienuolyne prie Miuncheno, išėjo teologijos studijas Olandijos jėzuitų mokykloje. O pradėjus veikti pogrindžio kunigų seminarijai, tapo jos dėstytoju.
Kabeliuose gyveno ir būsimasis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Kai jo artimas bičiulis kunigas Karolis Garuckas dėstė pogrindžio kunigų seminarijoje, vyskupas tremtinys J. Steponavičius teikdavo kunigystės šventinimus šios seminarijos klierikams. Karolio Garucko mokinys kunigas Jonas Lauriūnas SJ 1964–1983 m. kunigystei ruošė pogrindžio kunigų seminarijos klierikus. Šis kunigas iš prancūzų, vokiečių, anglų ir lenkų kalbų į lietuvių kalbą išvertė daugybę religinių, teologinių veikalų ir buvo žinomas kaip geriausias pamokslininkas. Talkinant inteligentams ir parapijiečiams, jis rinko žinias „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“, rašė, vertė ir platino religinę literatūrą, vedė rekolekcijas.
Pas kunigą J. Lauriūną lankydavosi fizikas Jonas Boruta, vėliau tapęs vyskupu. Čia lankėsi kunigas Vytautas Merkys, kunigas jėzuitas, filologijos daktaras Kazimieras Ambrasas, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas. Kabeliuose zakristijonavo kunigas Aušvydas Belickas. Taigi prieš kelis dešimtmečius Kabeliai buvo inteligentų, vienuolių ir jaunimo susibūrimo centras, gyvavęs apie 19 metų. Apie tokį pogrindinį klierikų rengimo kunigystei centrą ilgai niekas nežinojo. Tada tam buvo rimta priežastis. Tačiau ir dabar apie tai kalbama puse lūpų, rašoma nedrąsiai, lyg baiminantis prabėgusių metų, tarsi gėdijantis savo ypatingai istoriškai ryškios ir reikšmingos praeities.
Vytautas Budnikas
Parengta pagal www.pozicija.org, 2020-11-09