Vargu ar šiandien, parodę seną nuotrauką skubančiam praeiviui Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar Biržuose ir paklausę apie profesorių Keistutį Šliūpą, sulauktume teigiamo atsakymo.
Šiaulių universiteto dr. Jono Šliūpo archyvo nuotr.
Studentų gatve skubantis į paskaitas studentas gal ir susimąstytų: „Tikrai mačiau šio žmogaus atvaizdą vienoje iš auditorijų. Atrodo, ten vyksta fizikos paskaitos.“
Šiandien gal tik Kauno technologijos universiteto (KTU) Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto Fizikos katedros didžiojoje auditorijoje kabantis prof. K. Šliūpo portretas, užuominos apie Lietuvos universiteto profesorių KTU emeritų puslapyje, kelios eilutės Fizikos katedros puslapyje primena šį profesorių. Nuoširdus ir šiltas, padrąsinantis žvilgsnis, žvelgiantis minėtoje fizikos auditorijoje, suteikė jėgų ir valios pasidomėti šio profesoriaus gyvenimo akimirkomis. Pradėtos paieškos tikrai nebuvo bevaisės. Pavyko atrasti ne tik istorinių dokumentų, nuotraukų, bet ir gausų kolegų ir bičiulių būrį Vilniuje, Šiauliuose, Miunchene (Vokietija) ir Viskonsine (JAV).
Keistutis Šliūpas (1888–1932) – aušrininko dr. Jono Šliūpo ir poetės Liudvikos Malinauskaitės-Šliūpienės sūnus, gimęs ir augęs Pensilvanijoje, studijavęs Vokietijoje ir JAV, dėstęs Viskonsino, Čikagos ir Kolumbijos universitetuose, aktyvus Amerikos lietuvių veikėjas, atsisakęs doktorato Jeilio universitete ir 1920 m. atvykęs dirbti Lietuvos Respublikos labui, Lietuvos universiteto (vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto) fizikos profesorius. Jis – pirmasis lietuvis mokslininkas, 1925 m. paskelbęs mokslinį straipsnį „Spiral Springs of Quartz“ prestižiniame žurnale „Nature“. 1930 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos paskirtas Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto ordinariniu fizikos profesoriumi.
1930 m. lapkričio 4 d. dėl rimtos ligos (plaučių tuberkuliozės) prof. Keistutis Šliūpas paprašė jam suteikti atostogų. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto tarybos komisija, remdamasi gydytojų liudijimu, pritarė prof. K. Šliūpo prašymui ir kreipėsi į Rektorių, siūlydama suteikti jam atostogas iki semestro pabaigos. Fakulteto vadovybė ir artimiausi kolegos buvo labai susirūpinę kolegos sveikata ir bandė jį globoti, tačiau Keistutis Šliūpas nemėgo būti globojamas. Jis vis dažniau ieškojo, kaip išvengti aplinkybių, kenkusių sveikatai.
Profesorius puikiai žinojo, ką daryti, kad pratęstų gyvenimą. Jis kreipėsi į universiteto vadovus ir, pasiprašęs būti atleidžiamas iš Fizikos katedros vedėjo pareigų, išvyko į užsienį. Tiesioginis šios kelionės tikslas buvo aplankyti Prancūzijos universitetų fizikos laboratorijas. Prancūzijoje K. Šliūpas aplankė Marselio universitetą, susipažino su prof. Bonisson fotometrijos ir atmosferos bei optikos reiškinių tyrimais, o Monpeljė universitete – su Bonisson mokinio prof. Cabannes Ramano darbais. Sciences Po universitete Dižono mieste stebėjo atmosferos radioaktyvumo tyrimus, Liono universitete – spektrometrijos ir rentgeno spindulių matavimus, Grenoblio universitete – mikrofotografijos ir fotoelektros tyrimus. Grįždamas į Lietuvą per Vokietiją, K. Šliūpas planavo užsukti į Vokietijos mokslo įstaigas. Vėliau labai apgailestavo, kad dėl per didelio nuovargio nepajėgė aplankyti Acheno politechnikumo fizikos kabineto. Viename iš laiškų kolegoms 1930 m. gruodžio 20 d. jis rašė: „Iš to, ką mačiau, mes galėsime prancūzų universitetus pralenkti. Mūsų antrasis kursas už jų – daug geresnis. Amerikoje daug geriau, bet per daug pinigų praleidžiama menkniekiams. Būkime kuklūs ir taupūs ir pasieksime daug gero Lietuvos mokslui.”
Nors prof. Keistučio Šliūpo sveikata nepagerėjo, tačiau iš kelionių jis grįžo geresnės nuotaikos ir dar kurį laiką dėstė universitete. 1931 m. vasarą aplankė Rygą, Tartu ir Helsinkį. Kaip prisimena fizikas Antanas Žvironas, dirbęs kartu su prof. Keistučiu Šliūpu, atrodo, 1931 m. vasarą, jis, jau labai išsekęs, ilsėjosi Yčams priklausiusiame Garliavos valsčiaus Tirkeliškių dvare. Apie šį dvarą yra pasakojęs Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos asmeninis vairuotojas Vaclovas Šliogeris: „Yčų ūkis, anksčiau buvęs dvaro centras, buvo labai gražiai tvarkomas ir turėjo gerus trobesius. Didžiulis vištynas (apie 5000 suaugusių vištų) sudarė vieną iš šio ūkio šakų. Tai buvo bene didžiausias vištynas ano meto Lietuvoje. <…> M. Yčas laikė didelę pieningų karvių bandą.“
Prof. Keistutis Šliūpas, stebėdamas, kaip pora arklių, net apsiputojusių, traukia kertamąją mašiną, prisiminė Kauno kirpyklose matytą vaizdą: kirpėjas rankos pirštais ne tik judina mašinėlės žirkles, bet ir stumia mašinėlę pirmyn. Panaudojus elektros variklį, žirklės kerpa, veikiamos variklio, o kirpėjo ranka tik stumia mašinėlę pirmyn. Profesorius pabandė tai pritaikyti ir kertamajai mašinai. Jis ant čia pat rasto laikraščio nubrėžė naujosios kertamosios konstrukciją. Pagal K. Šliūpo sumanymą, arklių darbas turėjo būti nepalyginamai lengvesnis, jų nereikėtų taip dažnai keisti ir stabdyti darbą. Būtina paprastesnė judančių dalių sistema, kai pora arklių lengvu žingsniu traukia elektros variklį, kuris, įtaisytas ant ratų, suka javų kirtimo mechanizmą. Šiai schemai išbandyti profesorius pasiūlė paprašyti Žemės ūkio ministerijos atiduoti nebenaudojamą kertamąją. Deja, jo brėžiniuose išdėstytos idėjos nebespėta įgyvendinti.
1931 m. liepos 9 d. „dėl per daug palengvėl besitaisančios sveikatos“ K. Šliūpas atsisakė Fizikos katedros vedėjo pareigų, nes tuo pat metu dėstyti ir administruoti jam buvo jau per sunku. Jo padėtį apsunkino tai, kad, be tuberkuliozės, kurios nepavyko lokalizuoti, jis sulaužė koją. Dėl ligos išėjęs atostogų iki 1932 m. rugsėjo 1 d., į universitetą K. Šliūpas jau nebegrįžo.
Atsisakydamas Fizikos katedros vedėjo pareigų, K. Šliūpas paliko 223 knygų biblioteką, spaudai parengtą platų ir atnaujintą termodinamikos kursą ir „Spinduliavimo“ rankraštį, skirtą pirmųjų semestrų studentams, kuris apėmė fizikos reiškinius, susijusius su dalelių virpėjimu, taip pat sudarytą anglų ir lietuvių kalbų žodynėlį, kuriame buvo 330 dažniausiai vartojamų fizikos terminų.
Kaip prisimena Varėnos džiovos sanatorijos kūrėjas gydytojas Albinas Grigaitis, prof. Keistutis Šliūpas atvyko į Varėnos sanatoriją 1932 m. spalio 5 d. Jau tada buvo galima numatyti, kad gyventi jam liko nebeilgai. Vis tik sausas Varėnos miškų oras gydė profesorių. Jis jau nebekalbėdavo apie mirtį ir vis dažniau pasvajodavo apie tolimesnį darbą universitete. Kai nebūdavo jam nepalankių oro permainų, prof. K. Šliūpas beveik visada būdavo geros nuotaikos, daug kalbėdavo, o temų netrūkdavo. Jam rūpėjo ne tik mokslas, bet ir kasdieniniai gyvenimo įvykiai. Jis ypač domėjosi JAV prezidento rinkimais, skaitė anglų kalba leidžiamus laikraščius. Buvo patenkintas, kad JAV prezidentu išrinktas F. D. Ruzveltas.
Prof. K. Šliūpas buvo draugiškas ne tik su gydytoju A. Grigaičiu, bet ir su visu žemesniuoju Varėnos sanatorijos personalu, ypač su gailestingomis seserimis. Šalia savęs pasisodinęs sanitarą, jis pasakodavo apie gyvenimą Amerikoje ir kitus svetimus kraštus. Profesorių pamilo visi pažinojusieji jį sanatorijoje. Lapkričio pradžioje K. Šliūpas pradėjo vaikščioti po kambarį, ilgėliau pasėdėdavo sudedamoje kėdėje. Atrodė, kad sveikata eina geryn. Tačiau 1932 m. lapkričio 13 d. pavakare pasiskundė, kad jam suspaudė krūtinę, o 1932 m. lapkričio 15 d. užgeso.
K. Šliūpas buvo pašarvotas evangelikų kapinių koplytėlėje Kaune. Iškilmingos laidotuvės įvyko trečią valandą po pietų evangelikų liuteronų kapinėse (dabar – Ramybės parke). Velionį į kapus lydėjo didelis būrys žmonių, tarp kurių buvo švietimo ministras inž. Konstantinas Šakenis, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Vincas Čepinskis, prof. P. Jodelė, prof. R. Šalčius ir kiti universiteto profesoriai. Prie kapo kalbėjo Gamtos-matematikos fakulteto dekanas prof. Zigmas Žemaitis, rektorius prof. V. Čepinskis ir kelis studentai, prisimindami savo profesorių. Fakulteto personalas vietoj vainiko paaukojo 400 litų studentų premijoms už fizikos srities mokslo darbus. Profesorius palaidotas evangelikų liuteronų kapinėse, šalia motinos ir netoli Yčų kapo.
Minint pirmąsias K. Šliūpo mirties metines, 1933 m. lapkričio 15 d. buvo surengtas minėjimas, į kurį susirinko Vytauto Didžiojo universiteto profesūra, Šliūpų ir Yčų šeimos. Minėjimo dalyviai aplankė K. Šliūpo kapą. Kalbėjo prof. P. Jakubėnas, prof. Z. Žemaitis ir doc. P. Brazdžiūnas. Prisiminimais apie K. Šliūpo gyvenimą, pedagoginę ir mokslinę veiklą, jo parengtus konspektus pasidalijo Fizikos katedros darbuotojai. Apie paskutines K. Šliūpo dienas Varėnos sanatorijoje papasakojo gydytojas dr. A. Grigaitis.
Doc. dr. Judita Puišo
Autorė yra KTU Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedros docentė