Mokslininkė, gydytoja onkologė, chirurgė, dr. Laima Bloznelytė-Plėšnienė išleido trečiąją savo kūrybos knygą „Mėnulis ir užuolaida“ (I dalis), kurią neseniai pristatė Lietuvos medicinos bibliotekoje.
„Mėnulis ir užuolaida“
Dr. L. Bloznelytė-Plėšnienė yra apgynusi disertacijas fotodinaminio gydymo tema (1990, 1997). Yra keleto naujų gydymo ir diagnostikos metodų pradininkė ir Europos patentų autorė. Dar 1989 m. ji pirmoji Lietuvoje ir buvusioje TSRS klinikoje pritaikė fotodinaminę terapiją (FDT) ir sukūrė naujų jos metodikų: gamadinaminį gydymą, intraarterinę FDT, melanomos FDT. 1991 m., naudodama metalo garų lazerius pritaikė selektyvią fototermolizę. Mokslininkė yra Valstybės ir dar kelių premijų laureatė. Projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ ji nominuota Lietuvos „Dvasios aristokrate“.
Pirmąją kūrybos knygelę Laima išleido „savilaidos“ būdu, kai dar mokėsi pradinėse klasėse. Pirmuosius vienuolikmetės eilėraščius, vėliau tapusius dainomis, miniatiūras ir apsakymą išspausdino žurnalas „Moksleivis“. Nuo šešiolikos metų jos kūryba buvo spausdinama „Nemune“ ir „Jaunimo gretose“, vėliau – „Pergalėje“. Nuo septyniolikos ji jau dalyvavo „Poezijos pavasariuose“. Priklausė Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai. Jos kūryba buvo išversta į rusų, armėnų ir lenkų kalbas.
Sulaukusi dvidešimt dvejų, Laima nutarė nebeskelbti savo poezijos. Vienintelė išimtis – medikų poezijos almanachas „Skrenda paukštė baltaplunksnė“ (1991), kuriame pateikta nemažai jos eilėraščių. Knygos sudarytojui poetui Eduardui Selelioniui pavyko ją perkalbėti. 1996 m. Laima kartu su kitais aštuoniolika medikų literatų buvo įtraukta į „Lietuvos rašytojų sąvadą“. Jos kūrybą vertino ir ragino rašyti Justinas Marcinkevičius. Po ilgos pauzės, 2003 metais, L. Bloznelytė-Plėšnienė išleido apsakymų rinkinį „Žiurkė“ (iš Vilniaus legendų), o 2009-aisiais – eilėraščių knygą „Esu“. Cituojame čia paskelbto eilėraščio eilutes:
Esu iš nuodėmės ir kraujo,
Iš vyturio ir iš giesmės.
Iš tų žolių, kurias šienauja,
Iš prarajų, iš pilnaties.
Iš motinos atsidusimo,
Iš dilgėlių laukinio šokio.
Išrėkdami mane užkimo.
Jei galite – mylėkit tokią.
Eilėraštis „Esu II“ (1986)
Į naująją, autobiografinę, knygą, pasak L. Bloznelytės-Plėšnienės, ji sudėjo tai, kas liko po vadinamosios autocenzūros, ir paskyrė ją „tiems, kurie gyvena anoje sapnų pusėje“. Knygoje atgyja autorės vaikystės prisiminimai, gyvenime sutikti ar sapnuose regėti personažai. „Ir aš esu… stengiuosi būti. Kartu su elfais, laumėmis ir nykštukais toje pačioje drobėje. Stengiuosi taikiai sutarti. Ir neverta skirstyti mus po tikrus, galimus ir išgalvotus paveikslus.“
Autorė pateikia du epilogus – įspėjamąjį ir optimistinį. Antrajame epiloge ji rašo: „Tikiu, kad tautoms, kaip ir jų žmonėms, Dievas skiria angelus sargus, gal netgi archangelus, nes tauta, kaip ir žmogus, yra Dievo idėja ir turi savo prasmę ir paskirtį. Mūsų tauta – kankinių tauta. Sušaudyti, sudeginti, sušaldyti prie Laptevų jūros, numarinti badu stovi gyva siena už mūsų. Pridengia mus. Gyva mirusiųjų siena. Ir miškas mus pridengia, ir kiekvienas augalas, ir visa, kas alsuoja, kas jaučia.“
Ji pasakoja prieš daug metų abiejų su seserimi močiutės mirties naktį sapnuotą reginį – vieną rausvą ir dvi baltas rožes, skleidusias šviesą, atsispindėjusią rasoje: „Tekanti saulė glostė mano pečius, o sprogstančio sodo kvapai ją choru sveikino. Stovėjau žiedų apsupta ir klausiausi himno pavasariui. Galingas ir daugiabalsis choras giedojo. <…> Tas choras buvo skirtas bundančiai mano tėvynei. – Čia būsimosios Lietuvos himnas, – sakė sapne. Atsibudus aš jį vis dar girdėjau. Netgi bandžiau užrašyti. Kur ten, ne man… Tas himnas iki šiol nesukurtas, ir teikia vilties, kad gražiausia dar bus.“
Anot autorės, šios knygos neparašyti tiesiog negalėjusi, nes, surydama visas jos atostogas, šnypšdama ir putodama, ji veržėsi ir reikalavo, kad ją rašytų. Ir štai rezultatas – knyga jau skaitytojų rankose. Paskaitę vos vieną pastraipą, negalėsite atsitraukti. Jautrias akimirkas patirsite, keliaudami per mėnulio apšviestą autorės gyvenimą sapnų šalyje ir šioje žemėje.
Knygą iliustravo dukra dailininkė Milda Plėšnytė.
Janina Valančiūtė