3. Mokslas ir visuomenė
Lapkričio 20-ąją įvyko Lietuvos mokslininkų sąjungos XVI suvažiavimas. Dėl pandemijos šis, kas dveji metai organizuojamas, akademinės bendruomenės susibūrimas šiemet vyko nuotoliniu būdu. Buvo šiek tiek nerimo, kad, neturint gyvo kontakto, nebus platesnės diskusijos apie sąjungos dabartinę veiklą ir jos perspektyvas. Tačiau šie nuogąstavimai nepasitvirtino. Nuotolinis dalyvavimas turi ne tik trūkumų, bet ir rimtų privalumų. Pirmosios karantino bangos pamokos jau gana neblogai išmoktos, techninių trikdžių tikimybė – gerokai sumažėjusi. Norint dalyvauti suvažiavime, nereikia niekur važiuoti. Neliko kliūčių dalyvauti ir atokesnių miestų – Klaipėdos ir Šiaulių – atstovams, patogiau prisijungti ir kauniečiams. Todėl galima išvengti ryškaus sostinės atstovų dominavimo. Tarp suvažiavimo dalyvių išvydome ir išeivijoje dirbančius mokslininkus.
Tačiau šios kūrybinės sąjungos, vienijančios daugiau kaip pusšešto šimto narių, neeilinio renginio neišvydo Lietuvos televizijos „kanalų“ žiūrovai, neišgirdo „lrt radijo“ (t. y. „radijo“ radijo) klausytojai. Tos dienos pavakary „lnk“, kaip ir įprasta, pranešinėjo apie girtų, atsiprašant, vairuotojų sukeltus autoįvykius, įvairiose kompanijose kilusias muštynes, o „bėgančiose eilutėse“, kaip visada, buvo skelbiama apie įtariamų asmenų sulaikymą. Jose buvo vis kartojama ir kartojama apie šiurpinančius pandemijos aukų skaičius, o iš ekranų sklido atsitiktinių praeivių samprotavimai apie tai, kad tas „kovidas“ ne toks jau ir baisus, arba kad kaukes dėvėti gal ir nebūtina. Net ir reportažuose iš ligoninių ir mokslo laboratorijų vyravo ta pati „kovido“ tema, tarsi be jos jau ir nebėra apie ką kalbėti. Šmėkščiojo jau „n“ kartų rodyti tų pačių reanimacijos palatų ir į ligonių priėmimo skyrius sukančių greitosios pagalbos automobilių vaizdai.
Jokiu būdu nesiruošiame menkinti pandemijos pavojaus ar informacijos apie ją sklaidos. Tačiau ar viešosios erdvės užpildytojams nekilo noras paklausti savęs, kodėl tos informacijos poveikis drastiškai sumažėjo, kodėl, ją išgirdus, kyla noras perjungti kanalą arba prasukti lyg vokiškos dantų pastos reklamą arba siužetą apie apkūnų žmogelį, bandantį užsisegti neapdairiai nusipirktus per mažus baltinius? Kodėl mūsų viešosios erdvės užpildytojai taip nekenčia savos valstybės, kad joje mato tik apgaulę, korupciją ir niekšybes? Juk bet kokia epidemija turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą, o gyvenimas nesusideda vien iš baimių, „kad tik ko nors neatsitiktų“. Bet kurias negandas galima įveikti tik savidrausme ir naujais mokslo sprendimais.
Ne kartą kalbėdamas su studentais, teiraudavausi, ar jie žino apie savo dėstytojų mokslinę veiklą, ar skaitė jų knygas ir straipsnius. Kodėl, net rengdami baigiamuosius diplominius darbus, jie cituoja tik tolimų valstybių autorius? Ar mato mokslininkų tarp savo universiteto dėstytojų? Ar patys dėstytojai pasidalina mintimis apie savo naujausius tyrimus? Atsakymai būdavo dažniausiai tie patys, liudijantys, kad mokslinė veikla net paskutinių kursų studentams atrodo kaip kažkas labai tolima, vykstanti kažkokiose nepažintose erdvėse. Antai baigia žmogus universitetą, pasirašo diplomų apskaitos dokumentuose, taip ir nesusimąstęs, kaip kuriamas mokslas. Nors, žinoma, yra ir malonių išimčių. Tačiau kodėl jos – tik išimtys?
Man vis daugiau nerimo kelia socialinių mokslų raida Lietuvoje. Jeigu techninių sričių tyrimų raida plėtojama maždaug tomis pačiomis kryptimis, tai visuomenės raidos procesai skirtingose valstybėse dažnai būna net sunkiai palyginami. Valstybėse, kurių teritorija vos prieš keletą dešimtmečių priklausė vadinamajam „socialistiniam lageriui“, daugelis socialinių procesų vyksta visiškai skirtingai, nei Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Graikijoje ar Prancūzijoje. Tų valstybių gyventojus supa visiškai skirtinga socialinė aplinka. Jiems būdingas labai skirtingas, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, valstybės svarbos supratimas. Ir jokia globalizacija šių skirtumų per trumpą laiką nepanaikins. Jokios socialinės reformos net per porą dešimtmečių šių skirtumų neišdildys. Tos pačios rekomendacijos, kurios gali gana efektyviai veikti vienoje valstybėje, dažnai pasirodo net nepritaikomos mūsų visuomenėje. Jų pritaikymo galimybes labiausiai lemia elgsenos modeliai, šeimos ir bendruomenės tradicijos.
Per kelis dešimtmečius, jei nieko tragiško neįvyks, šie skirtumai sumažės, tačiau visiškai neišnyks. Bet ir tokių permainų poveikis Graikijoje ir Slovakijoje, Lietuvoje ir Serbijoje bus gana skirtingas. Primityvūs bandymai viską suvienodinti gali duoti tokį poveikį, kurio ilgai teks gailėtis ir nuo kurio teks labai sunkiai gydytis. Kodėl siūlymai „užmiršti praeitį“ gali būti labai pavojingi ne tik Lietuvai, Lenkijai ar Vengrijai, bet ir Prancūzijai ar Danijai? Ką darytų prancūzai ar danai, jeigu jų šalyse būtų panaudoti Holodomoro metodai, XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje pritaikyti Ukrainoje? Bet apie tai neretai nieko nežino ne tik tų valstybių moksleiviai, bet ir jų vadovai.
Gal jau ne vienas susimąstėme, kodėl pasaulyje taip skirtingai vertinami istoriniai procesai, kodėl tos pačios sąvokos visiškai skirtingai suprantamos ne tik Lietuvoje ir Rusijoje, bet ir Švedijoje ir Norvegijoje. Kodėl tuos pačius reiškinius skirtingai vertiname, pavyzdžiui, Lietuvoje ir Prancūzijoje? Kodėl vis agresyvesnė Kinijos ekspansija ar tariamai „tik ekonominiai“ V. Putino pasiūlymai nesukelia nerimo daugelio Vakarų Europos valstybių vadovams, juo labiau – jų visuomenės lyderiams? Gal čia slypi ir milžiniška Lietuvos istorikų, politologų ir sociologų (ir ne tik jų) kaltė, kad Vakarų Europoje apie tai nežinoma? Ar mes patys įvykdėme savo pareigą pasauliui – išsamiai supažindinti, kas buvo (ir yra) komunistinio režimo nusikaltimai? Tik, prašau, nepulkite įrodinėti, kad tai niekada nebepasikartos arba kad kiekvienas turi teisę savaip vertinti. Bet koks vertinimas turi būti pagrįstas ne primityviomis emocijomis (patinka – nepatinka, simpatiška – nesimpatiška ir pan.), bet žiniomis, išsamia nepaneigiamų faktų analize. Todėl suprantama, kodėl režimai, susiję su šiurpių nusikaltimų ir genocido apraiškomis, taip stengiasi šiuos faktus nuslėpti arba iškreipti.
Prieš keletą metų tyrėme, kokia tematika nagrinėjama šeimose, tėvų ir vaikų pokalbiuose, kaip jaunosios kartos ugdyme dalyvauja seneliai, tarp kurių yra ne tik seniai į pensininkų sluoksnį įsiliejusių, bet ir dar gana aktyviai ekonominėje ir socialinėje veikloje dalyvaujančių asmenų. Tyrimai atskleidė grėsmingą vaizdą, liudijantį apie trūkinėjančius skirtingų kartų santykius, gana prastą, neveiksmingą gyvenimiškos patirties perdavimą jaunimui. Pasikalbama apie pinigus ir ligas, tėvai pasidomi studijų rezultatais, tačiau daug kur jau susižavėta tariamu kartų savarankiškumu ir neva ribotomis galimybėmis pasinaudoti vyresnių kartų patirtimi sparčiai besikeičiančioje dabartinėje aplinkoje. Tik labai pavieniai atvejai liudijo apie iš vyresniųjų įgytą istorinę patirtį. Jau net nebestebina, kai, kalbant apie mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimą, tenka išgirsti ir tokį auditorijos klausimą: „O nuo ko mes buvome priklausomi?“ Gana dažnai studentų auditorija nesugeba suvokti, kaip formavosi Sąjūdis, kaip atsirado sava valstybės sienų apsauga, kaip po 1990-ųjų kūrėsi Lietuvos universitetai.
O ar ne pačių mokslininkų pareiga supažindinti visuomenę su savo moksline veikla? Dar taip neseniai turėjome žurnalus „Mokslas ir gyvenimas“ ir „Mokslas ir technika“, keliolika šakinių periodinių leidinių, skirtų ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei. Šiandien visa tai – tik graudžius prisiminimus kelianti praeitis. Bet ar tikrai viską reikėjo uždaryti? Argi niekam mūsų valstybėje nerūpi, kokiomis temomis diskutuoja mūsų visuomenė, kuo remdamasi ji daro išvadas apie tariamai labai blogą mūsų švietimo sistemos būklę, kai bet kokios diletantų šnekos apie švietimo reformų būtinybę priimamos be jokio gilesnio susidomėjimo, ką siūlo asmenys, pliauškiantys apie reformas ir jas suvokiantys tik kaip mokyklų stambinimą? Kas apskaičiavo, kiek per šiuos stambinimus švietimo sistema prarado pastatų ir jų infrastruktūros, kiek išmėtyta jų inventoriaus, ir kaip visa tai reikės atkurti, kai gyventojų skaičius vėl pradės augti? Pagaliau, ar daugelis gebėtų išsamiai paaiškinti, kas yra bendrasis ugdymas, kas ta gerovės valstybė?
Prof. dr. Jonas Jasaitis