2020 m., kai didžiąsias metų šventes buvome priversti pasitikti kitaip, kalėdinė eglutė daugelio mūsų namuose, ko gero, buvo vienintelis svečias.
Ne įvežtinėmis, o paties rankomis išaugintomis kvapniomis lietuviškomis žaliaskarėmis prekiaujantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) Bioekonomikos plėtros fakulteto trečiakursis Matas Kazlauskas sako, kad kartu su lietuviško miško dvelksmu į savo vienmečių namus jis norėjo atnešti ir žinią nebijoti klysti, ieškoti ir galiausiai užsiimti tuo, prie ko labiausiai linksta širdis.
Po mokyklos – nepulti į universitetą
Matas ieškoti savojo kelio ir dirbti tėčio įkurtoje įmonėje pradėjo būdamas keturiolikos. Jo tėtis Giedrius Kazlauskas yra Baltijos šalyse žinomos baldų prekybos įmonės įkūrėjas. Tačiau vaikinas prisipažįsta, kad tai, ką teko daryti tuomet, nebuvo jo svajonių darbas: „Turbūt būtų keista, jei tėvas šeimos verslo valtį irkluotų į vieną pusę, o sūnus – į kitą. Todėl būdamas keturiolikmetis paauglys tapau baldų pardavėju. Buvo labai sunku „perlipti per save“ ir išdrįsti, neraustant bendrauti su klientais, teikti jiems konsultacijas. Vėliau įmonėje teko dirbti ir kokybės vadybininku, o tai – dar didesnis išbandymas.“
„Atrodytų, tiek nauji baldai, tiek kalėdinės eglutės, kuriomis prekiauju, yra į žmonių namus džiaugsmą atnešantys dalykai. Bent jau man norėtųsi taip galvoti. Tačiau iš ekonominės klasės baldų pirkėjai neretai tikisi aukščiausios klasės savybių. O patenkinti tokius lūkesčius vargiai įmanoma“, – kalba Matas, pastebintis, kad dar tik įpusėtos prekybos ir logistikos studijos VDU ŽŪA jam jau padėjo išsiugdyti tokių kompetencijų, kurios leidžia nauju žvilgsniu vertinti kylančius rinkodaros ar verslo teisės klausimus.
Pastaroji studijų sritis Matui pasirodė ypač įdomi, todėl ateityje labiau nei baldų prekyboje vaikinas savo žinias norėtų įdarbinti nekilnojamojo turto verslo srityje. Tačiau prekybos ir logistikos studijos, kurios jau dabar duoda grąžą, Mato gyvenime nebuvo pirmosios. Verslumo gyslelę paveldėjęs iš tėčio, vyresnėse klasėse buvo rimtai susižavėjęs žaliąja energetika ir svajojo kurti atsinaujinančius energijos išteklius, auginti specialius, keliskart už įprastinius sparčiau augančius gluosnius. Todėl atrodė logiška rinktis šios krypties inžinerijos studijas.
„Deja, neįvertinau savo galimybių aukštosios matematikos ir fizikos disciplinose. Dėl to kalta ne žalioji energetika, o tai, kad pats buvau visiškai „žalias“ – prisidaręs akademinių skolų, net nesupratau, kad tai dar nereiškia pašalinimo iš universiteto. Vis dėlto pats iš jo išėjau ir šeimos versle dirbau tol, kol suvokiau, kokių žinių man stinga. Jei būtų mano valia, visus abiturientus paraginčiau pirmiausia atiduoti pareigą tėvynei, atlikti privalomąją karo tarnybą, pabūti savanoriu, pakeliauti po pasaulį, susidėlioti galvoje mintis, nusistatyti prioritetus, o jau tada kibti į aukštuosius mokslus“, – savo nuostatą dėstė pašnekovas.
Medelių grąža – tik po kelerių metų darbo
Kalėdinių eglučių auginimą Matas šiandien vadina tvariausiu savo verslu, nors jų įvairių studijų metais jau būta ir ne vieno. „Mano senelis Kauno rajone turi nedidelį ūkį, šiek tiek žemės ir miško. Daugelį metų turėjome tradiciją – senelis, tėtis ir aš kasmet į šį mišką eidavome nusikirsti pačios gražiausios kalėdinės eglutės. O prieš šešerius metus man šovė mintis kalėdinėmis eglutėmis apsodinti bent hektarą senelio žemės. Senelis mintį palaikė, buvusios bendraklasės tėtis miškininkas pakonsultavo, kur įsigyti sodinukų, kaip juos sodinti. Tad pačiam liko tik suorganizuoti bičiulių talką ir pasodinti 4 tūkst. sodinukų. Tik niekas tuomet nepasakė, kad sprindžio aukščio medelius goš piktžolės, kad juos reikės tręšti ir formuoti. Žodžiu, darbo buvo, bet šiandien yra ir puikus rezultatas“, – džiaugiasi Matas.
Pašnekovas pastebi, kad, kol jo eglaitės augo, Lietuvos rinką, aktyviai padedant ir nuomonės formuotojams, užplūdo įvežtiniai kėniai. „Kėniai tikrai labai puošnūs, jų spygliai nesibado, todėl šie medeliai puikiai tinka namams, kuriuose yra mažų vaikų. Tačiau suaugusiems žmonėms, kurie su nostalgija prisimena savo vaikystės eglutės aromatą, už paprastą lietuvišką eglaitę tikrai nieko geriau nėra“, – teigia kalėdinių eglaičių augintojas. Idėjos auginti dekoratyvinius medelius Matas neplanuoja atsisakyti ir ateityje, nes ši veikla gamtą mėgstančiam vaikinui labai patinka. O jei pajus, kad stinga atitinkamų žinių, galbūt galvos ir apie agronomijos krypties magistrantūros studijas.
Nusistatyti studijų kryptį padėjo piligrimystė
Tačiau medelių auginimas nekilnojamojo turto sandoriais ir verslo teise rimtai besidominčiam Matui ateityje veikiausiai bus tik dar vienas pomėgis šalia jau turimų dabar. O tai – automobiliai, apie kuriuos Matas išmano išties daug. Žinodami šią jo silpnybę, prieš metus bičiuliai vaikinui padovanojo seną žiguliuką. Matas jį perdažė, suremontavo variklį ir dabar aplinkinių akį traukiančią mašinytę su malonumu skolina ir seneliui, ir šią dovaną įteikusiems draugams. „Mėgstu jį skolinti, kad ir kitiems keltų šypseną“, – teigia Matas, prisipažįstantis, kad jo paties gyvenime buvo metas, kai veide trūko šypsenos, o mintyse – aiškios gyvenimo krypties. Tuomet jis rado išeitį, kuriai šiandien norėtų padrąsinti kiekvieną savęs ieškantį jauną žmogų. Matas populiariu Europos piligrimų keliu „Camino de Santiago“ Ispanijos kalnais vienumoje nukeliavo kelis šimtus kilometrų. Ten jis, tvirtina, galutinai suprato, kaip svarbu žmogui gyvenime turėti aiškią kryptį ir trokštamą tikslą.
Martynas Gedvila