2. Šeimos sodyba
Kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje vėl buvo atkurtas okupacinis vadinamosios „Sovietų Sąjungos“ (iš tikrųjų – prorusiškos komunistinės imperijos) režimas, jo atsiųsti Lietuvos valstybės naikintojai kartu su vietiniais išdavikais pirmiausia ėmė niokoti šeimų sodybas. Jie labai gerai suprato, kad įtvirtinti iškrypėlišką komunistinį režimą galima tik pakeitus užgrobtos valstybės gyventojų mąstyseną, įdiegus jiems svetimas, visą gyvensenos modelį keičiančias nuostatas. Tai jau buvo išbandyta kitose valstybėse, nesibodint net pačių žiauriausių priemonių. Ukrainoje kolchozų kūrimas vyko, masiškai išžudant ūkininkus (žinomas šiurpiu Holodomoro pavadinimu), Užkaukazėje ir Pabaltijyje – šalia gyvenančių tautų supjudymas, priskiriant vienos tautos etnines žemes kitai, organizuojant masines istorinių faktų klastojimo, šmeižto ir patyčių kampanijas, ir t. t.
Pirmiausia šeimos sodybos buvo naikinamos, be teismo ištremiant valstiečių, inteligentų ir valstybės tarnautojų šeimas į už kelių tūkstančių kilometrų esančias Kazachstano, Altajaus, Sibiro, Arkties pakrančių vietoves. Kai kuriose iš jų net žolė neaugo, todėl siekis buvo tik vienas – išžudyti ištremtuosius. Lygiagrečiai buvo organizuotas Lietuvos okupacijai nepritariančių ir jai besipriešinančių gyventojų naikinimas, sukurta analogo pasaulyje neturinti sovietinių mirties stovyklų – gulagų – sistema.
Nors šiandien jau surinkta gausybė duomenų apie sovietinių budelių nusikaltimus, joks tarptautinis teisinis persekiojimas iki šiol net nepradėtas, tarsi būtų specialiai laukiama, kol nusikaltimus vykdę asmenys patys išmirs, o jų palikuonys toliau skleis pasauliui klastotes ir net aiškins, kad žiauriausios imperijos subyrėjimas neva turi būti vertinamas kaip globali katastrofa, o ne kaip nusikaltėliško režimo pabaiga. Apie tai, kaip šis režimas bandė kištis į šeimos gyvenimą visame pasaulyje, koks amoralus jo poveikis jaučiamas net dabar, praėjus trims dešimtmečiams nuo jo žlugimo, pasaulio istoriografijoje neaptarta iki šiol. Priešingai: tiek buvusioje sovietinės įtakos stovykloje, tiek ir Vakarų valstybėse vis įnirtingiau platinamas benamio „pasaulio valkatos“ kultas. Mums įkyriai brukamas įvaizdis asmens, neturinčio ne tik savo šeimos, bet ir savo tautos, savo valstybės. Niekam neatsakingo, neturinčio jokių pareigų nei valstybei, nei žmonijai.
Pasaulyje žinomos gana skirtingos vietos bendruomenės egzistavimo ideologijos. Kai kur nepopuliari monogaminė šeima, kai kur vaikų priežiūra paliekama vietos bendruomenės nuožiūrai. Kai vieni kuria monumentalias šeimos sodybas šimtmečiams, perduodamas iš kartos į kartą, tampančias viso pasaulio kultūros paveldo objektais, kiti pasitenkina laikinais statiniais, tik šią dieną apsaugančiais nuo darganos, laukinių žvėrių ar kitų pavojų. Sodybų struktūrą, pastatų architektūros stilių lemia konkrečioje aplinkoje turimos statybinės medžiagos ir priemonės, gyventojų finansiniai pajėgumai, religija ir kultūrinė aplinka, klimatinės sąlygos ir kiti veiksniai, jų savininkų profesijos ir pan. Pasaulio įvairovė yra didžiulė, bet laimei turime penkis skirtingus žemynus ir labai skirtingas tautų tradicijas, todėl nėra jokio reikalo brukti visiems vienodą, dažniausiai primityvų, bendros gyvensenos modelį. Pasaulio grožis slypi ne tik gamtos, bet ir jo kultūros įvairovėje.
Daugelis tautų labai rūpestingai saugo savo sodybų unikalumą, kurdamos regioninius parkus, etnografines gyvenvietes ir muziejus po atviru dangumi, vadinamuosius skansenus. Šis svetimžodis, iš pradžių reiškęs tik Švedijos sostinės etnografinio parko vardą, dabar jau yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu vietą, kurioje eksponuojami kurios nors tautos ar atskiro regiono liaudies statybos paminklai, namų apyvokos daiktai ir kiti tautos kultūros istoriją iliustruojantys objektai. Pavyzdžiui, Slovakijoje galima giliau pažinti romų gyvenseną, apsilankius čigonų skansene. Lotynų Amerikoje išsaugotas actekų gyvenviečių paveldas.
Lietuvos etnografinių regionų ypatumai išsamiai atskleisti 1974 m. birželio 21 d. oficialiai atidarytame liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Lankytojų būrius sutraukia etnografiniai Dzūkijos kaimai: Zervynos, Marcinkonys, Musteika. Savita architektūra pasižymi Molėtų, Anykščių ir kitose Aukštaitijos etnografinėse vietovėse esančios šeimų sodybos. Nepakartojamu grožiu pasižymi Žemaitijos sodybos Telšių, Plungės, Kretingos ir kituose rajonuose. Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai aprašyti to paties pavadinimo Martyno Purvino knygoje. Gal kiek mažiau žinomas net nuo 1620 metų istoriniuose šaltiniuose minimas gatvinis Dargaičių kaimas Šiaulių rajone. Panašios struktūros yra Kleboniškio kaimas (Radviliškio r.), esantis Daugyvenės kraštovaizdžio draustinyje, netoli unikalaus Burbiškių dvaro, garsėjančio kasmetinėmis tulpių žydėjimo šventėmis.
Tačiau kiekvienas laikmetis turi ir savitą šeimos sodybų architektūrą, populiarias, kartais net neįprastas gyvenamųjų namų statybos medžiagas (molį, šiaudus ir kt.). Šalia įprastinių, šiuo metu bene populiariausių, iš plytų ir įvairios struktūros blokelių sumūrytų namų, vėl populiarėja ir medinės sodybos. Madų pasikeitimą padiktavo ir ekologiniai bei energetinio taupumo reikalavimai, akivaizdi klimato kaita ir būtinybė ją mažinti. Tačiau sodybų architektūrą bene labiausiai veikia pasikeitusi jų naujųjų savininkų gyvensena, jų pragyvenimo šaltiniai, šeimos verslų kaita.
Didžiulį poveikį sodybų struktūrai padarė dabartinis Lietuvos gyventojų mobilumas, darbo ir mokymosi labai skirtingose valstybėse patirtis. Todėl jau nieko nestebina ne tik Lenkijos ar Šveicarijos, Švedijos ar net Islandijos architektūros bruožai. Ne visi iš kitų valstybių atvežti architektūriniai sprendimai yra racionaliai pritaikomi Lietuvoje. Neretai sodybų architektūra ryškiai nesiderina ne tik su atitinkamo regiono etnografiniais bruožais, bet ir su krašto klimatu, tačiau tai liudija apie labai intensyvias originalių sprendimų paieškas. Teorinių, bet nesunkiai suprantamų sodybų kūrimo rekomendacijų, kuriose derintųsi krašto etnografinės tradicijos ir naujųjų laikų praktiškumas, labai stokojame. Tokių disciplinų, kaip lietuviškoji namotyra, pas mus tenka, kaip sakoma, su žiburiu ieškoti. Ne vienas gyvenamųjų namų statybos inžinierius, neseniai gavęs šios specialybės diplomą, nėra net girdėjęs apie išeivijos atstovo Jurgio Gimbuto darbus, už kuriuos jam suteiktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaro vardas. O kur mūsų dabartinių laikų namotyrininkai? Kur šiuolaikinių sodybų kūrėjai, norintys nenutolti nuo gana turtingo savo tautos etnografinio paveldo ir kartu įsirengti dabartinius jų poreikius atitinkančius šeimos namus, galėtų rasti juos dominančių teorinių įžvalgų ir praktinės patirties pavyzdžių?
Atkūrus Lietuvos Respubliką, šeimos sodybų kūrimo poreikis labai išaugo. 1918–1940 metų sodybų pavyzdžių, tinkančių ir mūsų laikmečiui, išliko labai nedaug. Savarankiškos valstybės egzistavimo laikotarpis, deja, buvo labai trumpas. Bene ryškiausiai jį atspindi išeivijos autoriaus Vytauto Alanto (Jakševičiaus) romanas „Liepkalnio sodyba“. Šiame romane aprašomą darnios šeimos kuriamą pažangų ūkį, jos statomos modernios sodybos istoriją nutraukia raudonoji vėtra, privertusi „ilgam uždaryti langines“. Kolūkmečio (prof. Alvydo Baleženčio įvesta sąvoka) laikotarpiu tuometinė valdžia sodybų kūrėjų neugdė. Priešingai, gabiausią kaimo jaunimą varė nuo žemės. Todėl ir dabar šiuolaikinių sodybų kūrimo procesas vyksta „klaidų ir bandymų“ keliu.
Prieš keliolika metų žurnale „Žemės ūkis. Verslas“ paskelbtas mano straipsnis, kuriame iškėliau idėją skirti šeimos sodybai hektarą žemės ir numatyti ne mažiau kaip dešimtmetį trunkančią valstybės ir savivaldybių paramą sodybos kūrimui, sukėlė nemažą susidomėjimą. Tai paskatino tęsti šiuolaikinių sodybų struktūros tyrimus. Paaiškėjo, kad formuojasi didžiulė sodybų įvairovė, nes šeimų sodybas užmiestyje kuria ir tie, kurių profesinė veikla nesusijusi su žemės ūkiu. Moderniose sodybose ryškėja 3–4 glaudžiai susijusios sodybos dalys, turinčios labai skirtingą paskirtį: gyvenamoji, ūkinė (verslo), rekreacinė (sporto, laisvalaikio), etnografinė (edukacinė, pomėgių ir kt.).
(Tęsinys – kitame numeryje)
Prof. dr. Jonas Jasaitis