2. Šeimos sodyba
Pradžia – Nr. 22 (665)
Žmogus – augalas be šaknų?
Paskelbus pirmąjį šio ciklo straipsnį „Dingęs gimtinės jausmas“, ypač įsimintinas buvo vienos skaitytojos komentaras: „Žmogus gyvena ten, kur yra darbas, kur gali uždirbti, išlaikyti save ir šeimą.“ Neneigiame to, bet ar gimtinės sąvoka šiais laikais – nebeaktuali? Bastaisi po pasaulį, ieškai jame vietos, kur kiti jau sukūrė aukštesnį pragyvenimo lygį. Pasinaudoji, pasisotini. Bet, jei ta gerovė dėl tam tikrų priežasčių ten ima smukti, keliauji kitur. Kaip buvo įprasta anos, daugeliui dar labai gerai pažįstamos, santvarkos metais, išeitis buvo ta pati: „Čemodan – vokzal…“ (lagaminas – stotis). Už nieką nesi atsakingas. Tau svarbios tik tavo teisės. Pareigos – tik prievarta: „Kodėl turėčiau rūpintis? Čia – jūsų problemos…“
Ne vienas matėme, kaip tai vyksta ten, už Atlanto, turtingiausia laikomoje valstybėje… Ramus, jaukus priemiesčio mikrorajonas. Kuklūs, tačiau labai tvarkingi namai, švarios gatvės. Bet štai tą mikrorajoną nusižiūrėjo klajokliškos gyvensenos grupė. Iš pradžių jos atstovai įsigyja vieną sodybą, po to kitą. Kažkas išsinuomojo butą. Sakėsi, gyvens trise keturiese. Bet, kai vakare buto šeimininkas nueina ilsėtis, pasirodo, kad jame jau nakvoja 13–14. Buvusio jaukumo ir ramybės – nė ženklo. Nori ramybės – pats ieškokis kitos vietos. Taip viskas pasikeičia į blogąją pusę per gana trumpą laiką, per porą metų. Pabandyk pusvelčiui neišnuomoti arba neparduoti, tuoj išgirsi: „Tu – rasistas, tu mus vergais buvai pavertęs. Nepatinka mūsų draugija – nešdinkis, dabar mes čia gyvensime…“ O kai per kokį dešimtmetį viskas sulaužoma ir suniokojama, puikiausiai galima ieškotis kito „mikrorajono“. Nusiaubtas gatves tegu valdžia sutvarko…
Dabar jau nebereikia važiuoti už Atlanto, kad pamatytum tokius pavyzdžius. Užtenka jų ir Švedijoje, ir Vokietijoje, ir… Puikus sumanymas ta Europos Sąjunga. Puikus – daugeliu prasmių. Ir saugiau, ir sočiau. Deja, taip puiku ne visomis prasmėmis. Pabandyk aiškintis, kodėl galima gyventi ir nedirbant, kodėl galima nesilaikyti elementariausios tvarkos ir švaros. Tuoj koks nors Briuselio ar Strasbūro ponėkas apšauks tave rasistu, homofobišku, netolerantišku, puls aiškintis, kaip tave išmesti iš darbo, ims grasinti sankcijomis ir pareikalaus tuoj pat laikytis „teisės viršenybės“ principo. Apie PAREIGŲ VIRŠENYBĘ nebandyk nė užsiminti.
Bet juk pasaulis – ne be problemų. Ne šiandien atsirado ir pabėgėlių problema. Tačiau reikia matyti skirtumą tarp savo gyvybę bandančių išgelbėti karo pabėgėlių ir tų, kurie net nesiruošia tvarkytis savo namuose, bet braunasi ten, kur girdėjo esant aukštesnį socialinės gerovės lygį. Dar būtų gerai, jei atvykusieji ieškotųsi darbo, stengtųsi įgyti paklausią specialybę, gerbtų tuos, kurie priglaudė, o ne įžūliausiai aiškintų, kad tu dabar privalai jį šerti todėl, kad prieš du ar net keturis šimtmečius kažkas, neva atvykęs iš šių kraštų, ten nedorai elgėsi.
Problemos turi būti sprendžiamos ten, kur jos kyla. Šiandieninis pasaulis turi visas galimybes jas išspręsti net ir ne karinėmis priemonėmis, o teisių ir pareigų vienove. Ir nėra jokio reikalo versti visą planetą klajoklių erdve, reikalauti, kad tautos atsisakytų savo kultūros paveldo vien todėl, kad užklydusiam iš kažkur tai gali pasirodyti nesuprantama ir net nepriimtina. Planetoje yra skirtingo klimato juostos, skirtinga oro temperatūra, visiškai skirtingas žemės paviršiaus reljefas ir kitokia gamtinė aplinka, skirtingi maisto produktai ir daugybė kitų, tik konkrečiai vietovei būdingų ypatybių. Absoliuti dauguma bet kurios tautos žmonių geriausiai jaučiasi tomis sąlygomis, kuriomis ne tik šimtmečiais, bet ir tūkstantmečiais gyveno ir prisitaikė jų protėviai.
Žmonės skiriasi ne tik savo odos spalva, figūra, veido bruožais, kalba, religija, buities kultūra. Šiandieninis pasaulis – neatpažįstamai judrus. Puiku, kad yra galimybė jį pažinti. Bet gal verta nepamiršti, kad visur – gerai, bet namuose – geriausiai. Niekas nebesugrąžins į tą laikmetį, kai žmogus visą amžių pragyvendavo, tik porą kartų užsukęs į apskrities centrą. Bet ar dabar svarbiausia yra kita siekiamybė, kad jau nė nebežinotum, kur tavo tautos namai, kur gimtinė – protėvių žemė? Kodėl, pavyzdžiui, kazachų dainų melodijos taip skiriasi nuo lietuvių ar latvių? Apsidairyk jų gimtojoje aplinkoje ir suprasi. O gal teko girdėti, kad žemyniniame klimate visą amžių gyvenęs žmogus, patekęs į jūrinio klimato zoną, gana greitai turi sugrįžti, kad nesusirgtų, o kalnuose užaugęs, bet atsidūręs karštame pajūryje greitai pajunta, kad sunku kvėpuoti? Planeta labiausiai graži savo įvairove, o žmonija – gebėjimu ją suprasti ir pamilti.
Antrieji namai?
Gyvenantys daugiabučiuose vis dažniau pastebi, kad, pavasariui artėjant, kiemuose išnyksta automobilių parkavimo problema. Ką tik pergyvenę, kad, jei vėliau sugrįš, neras, kur pastatyti savo mašinėlę, staiga, grįžę jau ir vidurnaktį, gali ramiai išsimiegoti nebijodami, kad kaimynas prižadins garsiu durų skambučiu ar šaižiu automobilio signalu. O tokių pokyčių paslaptis – labai paprasta: nuo pavasario iki vėlyvo rudens daugiabučiuose pastebimai sumažėja gyventojų: kai kas persikelia į „kolektyvinius sodus“, jau senokai virtusius judriais miesteliais, o kai kas kuriasi senyvų giminaičių ar emigravusiųjų sodybose.
Iš dar taip neseniai buvusių apleistų patvorių dingsta dilgėlės, varnalėšos ir kiečiai. Atsiranda gyvatvorės, kyla neseniai pasodintos eglutės ir pušaitės, ima skleistis įvairiaspalvių alyvų krūmai, svarainių eilutė pasidabina nedidučiais, bet puošniais rausvais žiedais. Atnaujintame gandralizdyje jau triūsia varlių gaudytojų ir… vaikų nešiotojų poros. Šalia dar kiek apšiurusios daržinės išdygsta šiltnamiukas. Tai vienur, tai kitur ima burgzti žoliapjovės, o vešli veja liudija apie švarios erdvės ištroškusius naujuosius šeimininkus. Subaltuoja net senų obelų kamienai.
Po kurio laiko pasirodo ir daugiau permainų. Remontuojami apleistų ūkinių pastatų stogai, sodybos pasipuošia kukliais gėlynais. Net vietiniai gyventojai suskumba tvarkytis: į pašales ir pašiūres tempia nuo praeito rudens riogsojusius padargus, apvalo skiedrynus, surenka jau net spėjusias žole apaugti nežinia kada sudaužytų butelių ir indų šukes. Nejauku gyventi apsileidus, kai naujieji kaimynai taip spėriai tvarkosi.
Dar didesnis skirtumas, užėjus į vidų. Čia nebeskraido musių spiečiai, ant langų pasirodo gal ir ne naujos, bet švarios užuolaidos. Ką tik buvusiame tuščiame kambaryje atsiranda ilgas stalas, ant naujais apmušalais išklijuotų sienų kabinami paveikslai – ilgai nenaudota patalpa virsta jaukia svetaine, kurioje ne gėda ir šeimai susėsti, ir svečią sutikti.
Lyginant neseniai priemiesčiuose išdygusius nuosavų namų telkinius ir atokesnėse vietovėse atnaujinamas „antrųjų namų“ sodybas, skirtumai – akivaizdūs. Čia dešimteriopai daugiau ir erdvės, ir veiklos. Vasarai ritantis į pabaigą, automobilių bagažines pripildo uogienių ir kompotų stiklainiai, kraunami tuose nedidučiuose šiltnamiuose užaugintų agurkų, pomidorų ir paprikų konservai, rūpestingai dedami čia pat pamiškėse surinktų ir išdžiovintų arbatžolių pundeliai, pačių išspaustų vaisių sulčių indai. Rudeniui baigiantis, bagažinės užpildomos jurginų ir kitų, visą vasarą džiuginusių gėlių šaknimis pripildytais maišeliais. Iki kito pavasario…
„Antruosiuose namuose“ formuojasi ir visai kita bendravimo kultūra, kitos tradicijos, kitokios šeimos narių pareigos. Ir visai kita pasaulėjauta, kitoks gamtinės aplinkos suvokimas. Kitoks ir bendruomenės įvaizdis, ir net valstybės sąvokos supratimas. Mezgami planai, kaip šias vasarines sodybas paversti visaverčiais mieste turimo būsto priedėliais arba kaip padaryti, kad tie „antrieji namai“ virstų pagrindiniais – patogiomis šeimos sodybomis, kur nereikia pergyventi, kad slidžiame daugiabučio kieme kas nors nubrėš automobilio sparną, kur niekas nemindys tavo pasodinto gėlyno, o tavo vaikai nebegirdės „pašalpininko“ keiksmų. Kur tu pasijunti visaverčiu žmogumi.
Prof. dr. Jonas Jasaitis