Kada visuomenė pradės kalbėtis apie valstybės kelią?

Prieš kurį laiką „Mokslo Lietuvoje“ buvo išspausdintas rašinys „Pagarba ir savigarba“. Sutinku su kiekvienu sakiniu.

Regina Vaišvilienė portretinė
Regina Vaišvilienė

Dar galėčiau pridurti, kad paskutinį dešimtmetį mus skatino ne mąstyti, o vertė paklusti vienai nuomonei, nieko nesvarstant. Jei ir būdavo vaizduojamos diskusijos, dažniausiai žurnalistas pats klausdavo ir pats atsakydavo, o pašnekovai būdavo vis tos pačios kalbančios (pritariančios) galvos. Ar galima LRT laikyti nacionaliniu transliuotoju, jei joje yra surinktas per visas komercines TV vaikštantis „žvaigždynas“: Tapinas, Užkalnis ir daugelis panašių? Ko ten mokoma visuomenė? Patyčių.

Skaudžiausia, kad ir pati iškiliausioji visuomenės dalis – mokslininkai, taip pat pasidavė tam nuosmukiui. Mato nesąmones, bet tyli. Mokslų akademijos ir kitų mokslininkų susivienijimų narių pareiga protestuoti, jei daromi absurdiški veiksmai. Visose srityse turime akademikų, ekspertų ir kt. Kur jie? Viešoje erdvėje matau vos keletą dažniau pasisakančių Kovo 11-osios Akto signatarų. O kur kiti? Galiu ne su viskuo sutikti, ką jie sako ar rašo, bet matau, kad šie žmonės bent turi savo poziciją ir ją išsako. Mano, kaip klausančios ar skaitančios, pareiga – galvoti ir atsirinkti.

Tas taip dažnai girdimas sovietmetis jau kažkaip „nebeveža“. Apima tokia jausena, kad apie tai dažniausiai kalba tie, kurie atėjo VALDYTI. Jie pasikinko arkliuką „sovietinis“ ir visus iš eilės bando perauklėti, gindami savo nemokšiškumą ir aroganciją. Visi kalbėjome, kad sovietmečiu buvo įsikerojusi biurokratija, o ką turime dabar? Ko gero – dar aršesnę. Apie tai galima rašyti be galo, be krašto.

 

Regina Vaišvilienė

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.