Įvadas
Labai svarbu prisiminti, apmąstyti ir įamžinti įvykius, žmones ir institucijas, kurios ir šiandien formuoja mūsų vertybes, elgesio modelius, interesus ir kitus prasmingus dalykus.
Prieš 100 metų (1919–1920 m.) vykusios Lietuvos Nepriklausomybės kovos sudaro vieną iš reikšmingiausių puslapių mūsų valstybės istorijoje. Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės kovų šimtmetį, prisimename žmones, institucijas ir organizacijas, prisidėjusias prie valstybės gynimo ir jos įtvirtinimo. Verta priminti, kad šiose kovose kartu su veterinarijos gydytojais buvo panaudoti ir žirgai, dresuoti šunys (galbūt ir karveliai). Todėl Lietuvos karo veterinarijos institucijų istorija yra reikšminga valstybės istorijos dalis.
Valstybinė veterinarijos institucijų raida Pirmojoje Respublikoje (1918–1940 m., dabar dažnai vadinamais tarpukario Lietuva) yra siejama su karo veterinarija. Iki 1924 m. Lietuvos veterinarijos klausimus sprendė Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamentas ir Krašto apsaugos ministerijos Karo veterinarijos valdyba. Tuo metu veterinarijos gydytojų poreikis Lietuvoje buvo didžiulis. Žemės ūkio ministerijos 1918–1938 m. metraštyje (150 p.) rašoma, kad 1918 m. Lietuvoje buvo likę tik 22 veterinarijos gydytojai, 1919 m. – 12 veterinarijos gydytojų, 1920 m. – 21 veterinarijos gydytojas. Karo veterinarijos skyrius studentus siuntė mokytis į užsienio aukštąsias veterinarijos mokyklas, o Veterinarijos departamentas tikėjosi padidinti veterinarų skaičių, įsteigdamas aukštojo veterinarijos mokslo įstaigą Lietuvoje.
Veterinarijos institucijų steigimas, veterinarijos gydytojų rengimas Lietuvoje 1918–1936 m. buvo padiktuotas visuomenės poreikių ir neatsiejamas nuo veterinarijos mokslo pradininkų Lietuvoje, tokių kaip veterinarijos magistras, bakteriologas Elijošius Nonevičius (1863–1931), veterinarijos gydytojas generolas Jonas Bulota (1855–1942), veterinarijos gydytojas pulkininkas leitenantas Petras Mironas (1872–1933), veterinarijos mokslų daktaras profesorius, mikrobiologas Leonas Gogelis (1869–1937), prof. Konradas Juozas Aleksa ir kt. Yra publikacijų (knygų, mokslo ir publicistinių straipsnių), kuriose aprašoma Lietuvos veterinarijos istorija, veterinarinės medicinos raida nepriklausomoje Lietuvoje, veterinarijos gydytojų ruošimas užsienio aukštosiose mokyklose, veterinarinių preparatų gamyba. Tačiau labai pasigendame studijų, kuriose būtų analizuojama karo veterinarijos istorija, būtų susistemintas veterinarijos pradininkų Lietuvoje indėlis, aprašyta Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos veikla. Šio straipsnio tikslas – glaustai pristatyti karo veterinarijos institucijų raidą Lietuvoje 1919–1940 m., atskleidžiant jos pilietinį, karinį ir mokslinį aspektus.
Veterinarijos tarnybos kūrimasis
Vystantis žemės ūkiui ir gyvulininkystei, privačių veterinarijos gydytojų paslaugų nebeužteko, reikėjo veterinarijos veiklą koordinuoti visos valstybės mastu, todėl Lietuvoje atsirado poreikis kurtis su veterinarija susijusioms institucijoms. Tuo metu buvo nemažai asmenų, kurie suprato šio proceso svarbą. Šioje srityje nemažai nuveikė veterinarijos gydytojas plk. Jonas Bulota (1855–1942). J. Bulota gimė 1855 m. Marijampolės apskr., 1882 m. baigė Karo medicinos akademiją Peterburge, 1886 m. dirbo veterinarijos gydytoju pasienio sargybos brigadoje. Kuriantis Lietuvos kariuomenei, organizavo Karo veterinarijos skyrių ir ėjo jo viršininko pareigas (J. Senkus, 1935 m.). 1918 m. J. Bulota Lietuvos Valstybės Tarybai įteikė memorandumą dėl būtinybės organizuoti veterinarijos skyrių prie Valstybės tarybos.
Įkurti Veterinarijos departamentą 1918 m. buvo pavesta veterinarijos gydytojui Elijošiui Nonevičiui (1863–1931). E. Nonevičius veterinariją studijavo Estijoje, Dorpato (Tartu) veterinarijos institute, kur įgijo magistro laipsnį. 1908–1914 m. Maskvos M. Bliumentalio chemijos ir bakteriologijos institute dėstė bakteriologiją, dirbo mokslinį darbą. Nuo 1914 m. buvo karo veterinarijos gydytojas. Į Lietuvą grįžo 1918 m. Turėdamas nemažą patirtį, E. Nonevičius parengė pirmąjį Veterinarijos departamento statuto projektą. Statute buvo numatyta: departamento kanceliarijos sudėtis ir pavaldumas (departamento direktorius, du vicedirektoriai, skyrių referentai), mokslinė veterinarijos taryba (departamento direktorius, du vicedirektoriai, būsimosios aukštosios mokyklos rektorius ir du profesoriai, Finansų ir Vidaus reikalų ministerijų, žemdirbystės ir prekybos atstovai su aukštuoju išsilavinimu), veterinarijos gydytojų skyrimas ir tvirtinimas (skiriami iki gyvos galvos ir be teismo negali būti šalinami iš einamų pareigų, į kitas vietas gydytojus kelia Veterinarijos departamentas…) ir skubus bakteriologijos laboratorijos įsteigimas „kovai su įnosėmis, juodlige ir kitomis apkrečiamomis gyvulių ligomis” (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 139).
Pirmieji Veterinarijos departamento vicedirektoriai buvo Jonas Bulota ir Apolonijus Gluchovskis. Ką tik įkurtas Veterinarijos departamentas 1918 m. kreipėsi į žemės ūkio ir valstybės turtų ministrą su prašymu skirti lėšų Veterinarijos bakteriologijos laboratorijai Vilniuje. Į 17 Lietuvos vietovių buvo paskirti veterinarijos gydytojai. Veterinarijos departamento vicedirektoriai tarėsi su okupacine vokiečių valdžia dėl veterinarijos punktų perėmimo (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 142).
1919 m., okupavus Vilnių, Veterinarijos departamentas persikėlė į Kauną. 1921 m. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Veterinarijos departamente sudaryta Veterinarijos gydytojų komisija, kurią sudarė pirmininkas V. Lopas, sekretorius K. Jašinskas, nariai: P. Nastopka, B. Kosarskis, M. Veitas, A. Poklevksis, Kozelis ir prof. L. Gogelis. Galiojantiems veterinarijos įstatymams pataisyti ir papildyti 1926 m. išleistas Veterinarijos įstatymas. Ši komisija nutarė įvesti veterinarijos statistiką (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 202).
1920 m. veterinarijos organizacijoms iškilo uždavinys kovoti su galvijų maru. 1921 m. Europoje buvo sukviesti trys tarptautiniai kovai su šia epidemija veterinarijos gydytojų kongresai (žr. Arnastauskienė, Jakimavičius, 2004). 1921 m. Veterinarijos departamento vadovo L. Gogelio iniciatyva Kaune buvo sušauktas tarptautinis kongresas kovai su maru, kuriame dalyvavo Šiaurės Europos valstybių atstovai iš Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Danijos. Kongresas svarstė, kaip nepraleisti galvijų maro iš Rusijos ir Lenkijos į Vakarų Europos valstybes (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 179).
Veterinarijos departamentui (pervardintam į inspekciją, vėliau – į direkciją) vadovavo: 1918–1922 m. – E. Nonevičius; 1920–1923 m. – L. Gogelis; 1923–1928 m. – J. Kancleris Drapas; 1928–1933 m. – P. Mironas, 1933–1940 m. – Stasys Jankauskas. Prie Veterinarijos departamento nuo 1926 m. kaip patariamasis organas veikė Veterinarijos taryba. Ši taryba turėjo penkis nuolatinius narius, tai: Veterinarijos departamento direktorius, Karo veterinarijos inspektorius, Veterinarinės bakteriologijos laboratorijos direktorius, Klaipėdos krašto deleguotas veterinarijos gydytojas ir Sveikatos apsaugos departamento atstovas. Nenuolatiniais nariais (ne daugiau kaip 5) galėjo būti kitų organizacijų, institucijų atstovai, kuriuos kviesdavo, svarstant įvairius klausimus (žr. Burakauskas, Danilevičius, 1972).
Dr. Raimundas Kaminskas
(Tęsinys – kitame numeryje)