VDU docentė – apie Sausio 13-osios įvykius
Rimgailė Dikšaitė
Jūratė Imbrasaitė Sausio 13-osios įvykius prisimena kaip studentė, kuri su draugais, kaip pati sako, tuo metu darė tai, kas atrodė savaime suprantama: „Buvome jauni entuziastai, norėjome kuo greičiau atiduoti V. Lenino „Raštus“ į makulatūrą, būti laisvi ir nepriklausomi, gyventi kaip ir mūsų bendraamžiai demokratinėse šalyse. Daug vilčių dėjome į ateitį.“ Šiuo metu Jūratė Imbrasaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė. Prieš ištinkant Sausio 13-osios įvykiams, jaunimo gretose vyravo pakili nuotaika: „Buvo nuojauta, kad esame istorinių įvykių sūkuryje. Buvome optimistai, tokie daug entuziazmo turintys revoliucijos studentai.“
Prieš trisdešimt metų buvote VDU studentė. Kaip tuo metu atrodė Jūsų gyvenimas Lietuvoje, besivaduojančioje iš priespaudos?
Buvo labai įdomu. VDU tada buvo tik prieš metus atkurtas universitetas, kuriame paskaitas skaitė puikūs profesoriai iš Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Natūralu, kad pastarieji „atskraidino“ kitokią bendravimo ir dėstymo kultūrą. Gaudavome daugybę įdomios ir iki tol negirdėtos mokslinės informacijos, kuri anksčiau buvo cenzūruojama ir nebuvo viešai skelbiama. Ypač imponavo atvirai išsakomas dėstytojų požiūris į istorinius įvykius ir to meto politines aktualijas, žmonių elgesį, religiją. Kitas dalykas, kuris mus visus žavėjo, buvo tiesioginis bendravimas su dėstytojais tiek paskaitų metu, tiek ir po jų.
Studentų tuo metu antrame kurse buvo palyginti mažai, todėl vieni kitus pažinojome ir glaudžiai bendravome. Dažnai rytais, po užsienio kalbos paskaitų, susitikdavome „Metropolio“ kavinėje, kurioje aptardavome viską – nuo asmeninių ir universiteto reikalų iki šalies ir pasaulio įvykių. Prie mūsų kartais prisijungdavo ir dėstytojai. Ypač bendrauti ir diskutuoti su studentais mėgdavo Milda Danytė, Linas Bulota, Gintaras Beresnevičius. O kai orai atšildavo, „diskusijų klubą“ perkeldavome ant universiteto rūmų, esančių S. Daukanto gatvėje, stogo. Liūdna, tačiau ant to paties stogo VDU studentai buvo susirinkę stebėti Sausio 13-osios naktį žuvusio Tito Masiulio laidotuvių eiseną
K. Donelaičio gatve Petrašiūnų kapinių link.
Ar rinkdavotės prie strateginių objektų, važiuodavote į mitingus?
Iki Sausio 13-osios įvykių visi, kas galėjo, budėjo prie strategiškai svarbių objektų. Bet tas budėjimas, bent man, daugiau priminė folkloro ar dainų šventę. Žmonės dainuodavo, šokdavo, būdavo dalinama karšta arbata – tokia puiki, bendruomeniška atmosfera, kurią iki šiol labai gera prisiminti. Mažai kas tikėjosi, kad strateginiai objektai bus iš tikrųjų puolami.
Labai gerai prisimenu, kai po repeticijos su dainų ir šokių ansamblio „Suktinis“ draugais spontaniškai sėdome į taksi ir su tautiniais drabužiais važiavome į Sąjūdžio mitingą Gedimino aikštėje, o ten – entuziazmas ir protesto dvasia. Kai ilgai esi „uždarytas“, laisvės pojūtis ir noras ištrūkti dar labiau sustiprėja. Tremties, partizaninio karo ir sovietinio laikotarpio traumos bei užspausti jausmai išsiveržė ir virto ne tik neišmatuojamais lūkesčiais, bet ir entuziazmu bei didžiuliu noru iš pagrindų keisti gyvenimą savo šalyje. Iš dalies tai šiek tiek primena dabartinę karantino situaciją, kuri daugeliui sukelia svajonę susitikti, apsikabinti, begalinį norą būti kartu, kažką visiems nuveikti.
Ar buvo kokia bent menkiausia nuojauta, kad toks optimizmas yra apgaulingas ir laukia kruvini įvykiai?
Buvo įvykę daug mitingų, buvo paskelbta nepriklausomybė, buvome praėję ekonominę blokadą, buvo panaikinti arba sušvelninti tam tikri apribojimai, todėl niekas nuoširdžiai nesitikėjo, kad kažkas bus, kad ištiks Sausio 13-osios naktis ir bus pralietas kraujas. Juk iki tol viskas vyko taikiai. Laisvė buvo iškovota dainomis, maldomis, vienybe ir dialogu, todėl, kad smogta fiziškai, daugelį labai sukrėtė ir sutrikdė. Juolab kad ir M. Gorbačiovas turėjo pažangaus ir demokratiją remiančio politiko įvaizdį.
Kokia Jums asmeniškai buvo Sausio 13-osios naktis?
Labai gerai prisimenu tą naktį. Pažadino sirenų gaudimas ir sukrėstų šeimos narių bėgiojimas televizoriaus link ir atgal. Man pasakė, kad buvo šaudoma į žmones ir kad užimtas televizijos bokštas Vilniuje. Daugiau – jokios informacijos. Visiška nežinia ir sutrikimas. Nežinojome, kas dar įvyko ir kas vyksta. Ta nežinia labiausiai ir slėgė. Vaizduotė piešė visokius scenarijus. Juk tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobilių telefonų.
Puolėme į gatvę. Pasukome prie Kauno miesto savivaldybės. Ten jau buvo susirinkę nemažai žmonių. Bet kokia nauja informacija apie įvykius Vilniuje mums buvo pranešama per garsiakalbį. Labai gerai prisimenu tą palengvėjimo jausmą, kai, stovėdami prie savivaldybės, sužinojome, kad TV studija Kaune jau pradėjo darbą, ir per garsiakalbį išgirdome virpantį Modesto Patašiaus balsą. Būdama minioje, jaučiau, kad įtampa kažkiek nuslūgo. Gatvėje būti buvo daug ramiau nei namuose.
Kadangi buvo tikimasi galimo kitų komunikacijos ir ryšių objektų puolimo, gyventojai buvo kviečiami vykti prie šių objektų. Arčiausiai buvo TV centras Vaižganto gatvėje, todėl ten ir ėjome. To centro link tamsoje traukė būriai žmonių. Pastebėjau jo link važiuojantį sunkvežimį su rąstais, pagaliais ir visokiais kitokiais dalykais, skirtais užkardoms statyti.
Kokie jausmai iš to meto liko labiausiai įstrigę iki šių dienų?
Daugybė jausmų… Siaubas, liūdesys, užuojauta dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų, kartais – bejėgiškumas. Iki šiol yra kraupu klausyti tą naktį buvusiųjų prie Vilniaus TV bokšto ir Seimo rūmų pasakojimų, žiūrėti filmuotus kadrus. Tada nufilmuoti kadrai ir to meto nuotraukos ir šiandien kelia šiurpą. Sausio 13-osios naktį supratau, kad riba tarp gyvenimo ir mirties iš tikrųjų yra labai trapi.
Labiausiai bijojau sausio 14-osios nakties. Jeigu tankai šaudė į žmones ir per juos važiavo sausio 13-osios naktį, ko galima laukti kitą naktį? Riba buvo peržengta ir galima tikėtis bet ko. Puikiai supratome, kad politikoje laimi pragmatiški motyvai, ir kitos valstybės nepuls mūsų gelbėti. Tarptautinė situacija taip pat nebuvo nepalanki – JAV su koalicijos partneriais pradėjo bombarduoti Irako pajėgas, kurios tuo metu buvo okupavusios Kuveitą, ir viso pasaulio žiniasklaida savo dėmesį buvo sukoncentravusi būtent į tuos įvykius. Daugelis iš mūsų stebėjo televiziją ir vis vylėsi pamatyti, kad pasaulio žiniasklaida bent keliais sakiniais užsimins apie įvykius Lietuvoje, tačiau nieko…
Dar Sausio 13-osios naktį tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė Kauno televizijos studijoje ėmė skaityti pranešimus, į darbus įtraukdama ir studentus. Studentai rinko informaciją, vertė pranešimus į anglų kalbą. Ėmėme patys pasakoti pasauliui, kas vyksta Lietuvoje. Profesorė L. Baškauskaitė mums tapo ryžtingo ir nepasiduodančio lyderio pavyzdžiu. Būtent jai pirmiausia esame dėkingi, kad tuo metu jautėmės istorinių įvykių dalimi.
Ką darėte po Sausio 13-osios nakties?
Po Sausio 13-osios nakties važiavau ir į Sitkūnų radijo stotį. Visi žmonės, kurie važiuodavo budėti toliau prie strateginių objektų, buvo kviečiami būtinai su savimi vežtis asmens dokumentą, kad, jeigu būtų sužeisti ar žūtų, būtų aišku, kam pranešti. Taip pat turėdavo ir daug šilčiau apsirengti, nes užėjo šalčiai ir temperatūra pasiekdavo apie 15–20 laipsnių. Visi susiburdavome prie didelio laužo, šildydavomės. Budėjimas prie strateginių objektų po Sausio 13-osios įgijo jau visai kitą prasmę.
Vėliau, po kelių dienų, su kursiokais važiavome į Vilnių traukiniu – buvome labai sukrėsti įvykių ir norėjome viską pamatyti savo akimis bei nufotografuoti. M. Mažvydo biblioteka buvo paversta Raudonojo kryžiaus būstine, o už Seimo rūmų, kitoje pusėje, į sieną atremti stovėjo medicininiai neštuvai. Tuo metu šalyje vyravusią atmosferą gerai atspindėjo užrašai lietuvių, anglų, ukrainiečių kalbomis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Gedimino prospekte buvo didžiulė barikada su užrašais „Laisvė“ ir „Lietuvos širdis“, žemiau angliškai buvo parašyta „Freedom for Baltic Countries“. Seimo rūmai buvo aptverti tvora iš geležinių strypų ir spygliuotos vielos, ant kurios žmonės buvo prikabinę piešinių ir karikatūrų su įvairiais užrašais, aplinkui mėtėsi garbės raštai su V. Lenino atvaizdais. Prie tos tvoros pastebėjome rudo popieriaus lakštą su užrašu „Gelbėjimo komitetui gelbėti“, o po juo sniege stovėjo žalias emaliuotas puodas, į kurį žmonės buvo sumetę savo TSRS karinius bilietus. Turiu priminti, kad Sausio 13-osios perversmui įgyvendinti su TSKP likęs Lietuvos komunistų partijos junginys sudarė vadinamąjį „nacionalinio gelbėjimo komitetą“ ir tikėjosi, kad nepatenkinti blogėjančia ekonomine padėtimi Lietuvos gyventojai šį komitetą parems.
Manau, kad daugelis dalyvavusių Sausio 13-osios įvykiuose grįžta mintimis trisdešimt metų į praeitį ir vėl tai išgyvena. Žvelgiant į viską iš šios dienos perspektyvos, labai tiktų perfrazuoti garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco posakį, kad revoliuciją pradeda idealistai, o vėliau viską į savo rankas perima pragmatikai. Lieka tik pasidžiaugti, kad mums pavyko: Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Sausio 13-oji buvo žiaurumo viršūnė mūsų kelyje į nepriklausomybę. Esame labai dėkingi visiems buvusiems kartu, ypač žuvusiesiems, jų artimiesiems, daugybei sužeistųjų bei suluošintųjų prie TV bokšto Vilniuje.
nuotr.