Šiemet Kauno miesto mokslo premija už nuopelnus humanitarinių ir socialinių mokslų srityje skirta Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorei dr. Vaidai Kamuntavičienei, tyrinėjančiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčios istorijos ir to laikmečio mąstysenos istoriją.
Mokslininkė pažymi, kad jaučiamas visuomenės domėjimosi valstybės istorija renesansas. Pasak premijos laureatės, buvo pastebėti ir įvertinti Kauno bažnyčių ir vienuolynų tyrimai: „Iškiliausi senamiesčio pastatai, matomi iš toli, – bažnyčios. Jose gausu sukauptų meno vertybių, tačiau dar svarbiau, kad tai – sakrali erdvė, per amžius pripildyta įvairių skausmingų ir džiaugsmingų maldų. Tai ne šiaip susiklostę meno muziejėliai, o vertybine prasme svarbūs statiniai, kuriuos analizuojant galima suvokti, kaip mąstė prieš mus gyvenę žmonės, kas jiems buvo reikšminga. Jaučiu, kad yra prasminga atskleisti šių pastatų ir už jų sienų vykusių gyvenimų istorines vertes šiuolaikinei visuomenei.“
Profesorė už palaikymą moksliniame darbe yra labiausiai dėkinga savo kolegoms: „Noriu padėkoti VDU Istorijos katedros kolegoms, Kauno istorijos centro darbuotojams ir kitiems Lietuvos mokslininkams – istorikams, menotyrininkams, kurie įvairiapusiškai prisidėjo prie mano mokslinių tyrimų. Vieniems esu dėkinga už nurodytas šaltinių signatūras, pasidalinimą jų kopijomis, kitiems – už kritišką patariamąjį žodį, padrąsinimus, diskusijas. Esu dėkinga ir Kauno miesto savivaldybei už šią iniciatyvą remti mokslą ir išryškinti jo vertę. Labai svarbu, kad politikai nepamiršta mokslo. Mokslininkams labai reikia jų paskatinimo.“
LDK laikais būdavo daugiau norinčiųjų stoti į vienuolynus, nei šie turėdavo galimybių priimti
Savo moksliniame darbe tyrinėjanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčios istoriją, profesorė V. Kamuntavičienė prisimena. kad šia tema susidomėjusi dar studijų metu – lotynų kalbos paskaitose. Už tai ji sakosi esanti dėkinga VDU dėstytojui Sigitui Lūžiui: „Pamenu, dėstytojas skaitymui atnešė Kauno arkivyskupijos kurijos archyve saugomos XVII a. vizitacijos kopiją. Buvo be galo įdomu skaityti aprašymą, kaip atrodė bažnyčia XVII amžiuje, su kokiomis problemomis tekdavo susidurti tuometinių parapijų gyvenime.“
Kaip pasakoja V. Kamuntavičienė, būtent tuo metu ji suvokusi, kad ši tema primiršta istorikų: „Taip po truputį pradėjau skaityti dokumentus, o netrukus gimė pirmieji tyrimai, pirmieji straipsniai. Pastaraisiais metais pradėjau labiau gilintis į moterų vienuolijų istoriją. Atlikau Kauno benediktinių, Krakių kotryniečių kompleksinius tyrimus, o šiuo metu užsiimu Kauno bernardinių istorijos rašymu.“
Savo nagrinėjamos temos aktualumą profesorė pabrėžia siekiu parodyti, koks gyvenimas kadaise vyko už aukštų vienuolyno sienų. „Bažnyčios vaidmuo LDK visuomenėje buvo kitoks negu šiandien. Šiais laikais neretai mums sunku įsivaizduoti, kaip mergina visam gyvenimui galėjo užsidaryti už aukštų vienuolyno sienų, absoliučiai atsisakyti bendrauti su pasauliečiais. Šiandien, nors ir turime vienuolių (pavyzdžiui, Kaune nuo pat XVII a. pradžios ligi šiol nepertraukiamai gyvena seserys benediktinės, kurios po kelerių metų minės savo 400 m. jubiliejų), jos jau nebesilaiko tokių griežtų asketiškų papročių. Noriu leisti šiuolaikinei visuomenei suvokti, kad gyvenimas už aukštų vienuolyno sienų nebuvo kankinamai neištveriamas. Priešingai, jis atverdavo tam tikras prasmes, gerai suvokiamas ir patrauklias to meto visuomenei. Tuo metu paprastai būdavo daugiau norinčiųjų stoti į vienuolynus, nei šie turėdavo galimybių priimti, tapti vienuole buvo didelio prestižo ir sėkmės reikalas.
Išbandymas, kaip mokslinius faktus perteikti patraukliai
Visgi ne paslaptis, kad mokslininko kelias nėra lengvas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Bažnyčios istoriją nagrinėjanti prof. V. Kamuntavičienė, akcentuodama savo darbo specifiką, pastebi, kad LDK laikų tyrimai reikalauja nemenko pasirengimo, nes „siekiant prakalbinti šaltinius, senosios istorijos tyrėjams, ypač studentams, nemenku išbandymu tampa išmokti senąsias lotynų, lenkų ir kitas kalbas“. Kalbėdama apie mokslo populiarinimui kylančius sunkumus, profesorė išskiria ir tyrėjų įprotį informaciją perteikti pernelyg moksliškai: „Kartais mums sunku atsitraukti nuo įtraukiančių tyrimų ir užsiimti mokslo populiarinimu. Visuomenėje pastebime savotišką istorijos renesansą, jaučiame didelį poreikį išsiaiškinti istorinius faktus. Populiarėja ir istoriniai romanai. Štai kodėl istorikai šioje srityje yra nepamainomi – moksliniais tyrimais jie suteikia peno visuomenei, prisideda prie jos istorinės atminties formavimosi ir net tam tikrų praeities traumų gydymo.“ Autorė yra Vytauto Didžiojo universiteto Marketingo ir komunikacijos departamento specialistė