„Prisiekiu ginti Lietuvos teritorinį vientisumą…“ – girdėjome iš priesaiką priimančio Prezidento lūpų. Tą girdėjome ir iš priesaiką priimančių Seimo narių lūpų, tačiau, kai per televiziją šnekėjo kandidatai į ministrus, jų programinės nuostatos rodė, kad jie pasiruošę ne tik šį, bet ir kitus Lietuvos Respublikos konstitucine santvarka grindžiamus principus pažeisti.
Jie atvirai kalbėjo apie lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statuso pakeitimą, per naujai patvirtintą Vyriausybės programą siekti valstybės teritorijos federalizavimo, priimant Tautinių mažumų įstatymą. Jau šiandien tik vienoje šalies teritorijos dalyje rodomos kitos valstybės televizijos laidos, skirtos tik išskirtinei teritorijai.
Mes visi norėtume matyti tas laidas. Dar daugiau – reikalaujama, kad šioje teritorijoje kandidatai į seniūnus mokėtų ir lenkų kalbą. Suprantama, kad renkantieji gali pasirinkti tarp mokančio ir nemokančio lenkų kalbos, bet išskirti tam tikrą teritoriją, kur matoma ne sava, o tik svetimos šalies televizija, arba kai mokama kalba taikoma tik šiai teritorijai, – akivaizdus Konstitucijos ir duotos priesaikos pažeidimas.
Paskelbus Kovo 11-osios Aktą, į Lietuvoje gyvenančius kitataučius buvo kreipiamasi jau ne kaip į tautines mažumas, o kaip į tautines bendrijas, nors buvo paliktas sovietinis 1989 m. Tautinių mažumų įstatymas. Jis nustojo galioti 2010 m. sausio 1 d. Panašiai nustojo galioti ir kiti sovietiniai įstatymai. Vieni dėl to, kad buvo priimti nauji, o kitų paprasčiausiai nereikėjo. Nereikėjo ir Tautinių mažumų įstatymo, nes Lietuvoje nebuvo jokios kitos valstybės etninių žemių. Lietuvis neturėjo ir iki šiol neturi jokių didesnių teisių už save laikančiu rusu, baltarusiu, ukrainiečiu, lenku ar vokiečiu.
Taip, Lietuvoje yra didoka grupė piliečių, save laikančių lenkais, bet „…kokiai tautybei priklausyti – asmeninis apsisprendimo reikalas, t. y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai nors tautybei klausimo, todėl negalima nustatyti išskirtinių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių, atsižvelgiant į pasirinktą tautybę“ (KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Ir nors, daugelio mokslininkų nuomone, šios grupės žmonės yra ne Lenkijos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų palikuonys ir dabar yra Lietuvos piliečiai, jiems Lenkija dalina lenko kortą, kas reiškia „visų pirma Lenkija“. Ar žinoma, kiek tokių kortų turėtojų yra Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje?
Jeigu jau norima Lietuvos piliečio pase parašyti pavardę ne lietuviškomis raidėmis, būtina tame pačiame lape labai aiškiai parašyti lietuviškomis raidėmis tarimo transkripciją, nes vienam garsui pas mus skiriama viena raidė. Svarbu, kad, paėmus tokį dokumentą, asmenvardžius būtų galima tinkamai ištarti. Teisingas ištarimas taip pat yra asmens tapatumą nusakantis dalykas.
Dabar apie valstybinę kalbą, kurios siekiama atsisakyti net tarp taksi vairuotojų. Lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Ji saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką. Įstatymų leidėjas privalo numatyti lietuvių kalbos apsaugos priemones ir jas įgyvendinančias institucijas. Lietuvių kalba privalo būti vartojama visose viešojo aptarnavimo srityse, įstaigose, savivaldybėse. Įmonės ir organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.
Kitose gyvenimo srityse asmenys gali nevaržomai vartoti kitas kalbas. Asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Visi Lietuvos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei lietuvių tautai, ar yra kitokios etninės kilmės, pagal Konstituciją yra lygūs, taigi negalima teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės. Tautinėms bendrijoms (diasporoms) veikti pas mus jokių trukdžių nėra. Kita vertus, kitokios etninės kilmės piliečiai per valstybinės kalbos mokėjimą turi integruotis į pilietinę Lietuvos visuomenę, tuo tarpu lenkų ar rusų kalba Lietuvoje yra atneštinė.
Deja, matome, kad žemesniais, negu Konstitucija, teisės aktais ar Vyriausybės programomis bandoma siekti pakeisti konstitucine santvarka pagrįstus principus. Pavyzdžiui, priėmusi siūlomą Tautinių mažumų įstatymą, Lietuva oficialiai pripažintų, kad valdo kitoms tautoms priklausančias etnines žemes. Ar suprantame, kur tas nuvestų? Ar patys norime sukurti savą Padniestrę, Donbasą? Autorius yra teisininkas, Kovo 11-osios Akto signataras.
Liudvikas Narcizas Rasimas
Šaltinis: www.pozicija.org