Geologui Vytautui Narbutui – 90
Lietuvos geologų bendruomenėje ryškiai matoma asmenybė, gamtos (geologijos-mineralogijos) mokslų daktaras, geochemikas-geologas Vytautas Narbutas, 2020 metais Antano Giedraičio geologijos fondo už nuopelnus geologijai ir mokslo bei kultūros puoselėjimą apdovanotas profesinio pasižymėjimo garbės ženklu „Auksinis geologo plaktukas“, gruodžio 12 dieną peržengė 90-ties metų slenkstį. Skambiname, atsiliepia guvus balsas: „Oi, labas.“ Sakome, rašysime pasveikinimą, nes visuomenei būtina priminti apie žemės gelmių tyrėjų veiklą.
Pašaukimo erdvėse
…Yra toks Skalių kalnas prie Mūšos, sudėtas iš devono uolienų. Vienas jo šlaitas – status, kaip uola, kitas nuolaidžiai žemėja, kurdamas asimetrišką žemės gelmių atvaizdą. Kopti į kalną galima visaip. Vytautas Narbutas pasirinko sunkesnį kelią. Jis kopia stačiuoju kalno šlaitu, nešdamas į viršų savo pašaukimo akmenį, kai kur ilgiau, kai kur trumpiau stabtelėdamas.
Metų metus išdirbome tame pačiame institute, pergyvenome ir jo aukso amžių, ir dėsningą nuosmukį. Vytautas visada išliko šmaikštus, polemiškas, patriotiškas…
Vytautas Narbutas gimė 1930 m. Ukmergėje. 1940 m. su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Čia 1948 m. baigė Pirmąją (buvusią Vytauto Didžiojo) berniukų gimnaziją. 1948–1953 m. studijavo geologiją Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Su pagyrimu baigęs studijas, įgijo geochemiko-geologo specialybę. 1953–1956 m. studijuodamas aspirantūroje, tyrė devono uolienų litologiją ir 1959 m. apgynė geologijos-mineralogijos mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Nuo 1956 m. nepertraukiamai dirbo Geologijos ir geografijos (1963–2003 m. – Geologijos) institute mokslo darbuotoju, vadovavo Litologijos ir naudingųjų iškasenų skyriui. Nuo 2000 m. tapo visuomeniniu konsultantu. Buvo autoritetingas Pabaltijo litologinės komisijos pirmininkas.
Pažymėtina plati jo visuomeninė veikla: Lietuvos Sąjūdžio Seime (1990–1993), ekologinio ūkininkavimo „Tatulos“ programoje, Lietuvos rašytojų sąjungoje (jos narys – nuo 1993 m.), Lietuvos geologų sąjungoje (garbės narys – 2001 m.), apdovanotas Vilniaus savivaldybės medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2010).
Vytautas Narbutas yra Lietuvos ir viso Baltijos regiono devono ir karbono sistemų geologijos, litologijos ir geochemijos bei paleogeografijos žinovas. Jo mokslo darbai tęsia fundamentines jo pirmtakų – profesorių Juozo Dalinkevičiaus ir Mykolo Kaveckio – tradicijas. 2011 m. už paskelbtus darbus V. Narbutui paskirta vardinė akademiko Juozo Dalinkevičiaus premija.
Sklaidant gyvenimo knygos lapus
Pirmuose gyvenimo knygos atodangų kloduose Vytautas tyrinėjo savo pamėgto devono geologinio periodo ypatybes, aprašė Biržų smegduobių klastą ir jų ežerėlių grožį, ir Nerijos vėjyje siūruojančią smiltelę, ir Vilniaus senamiesčio mūrų peizažą, ir Neries dešiniojo kranto beveik nestabdomą urbanizavimą, ir žmogaus kasdienio gyvenimo prasmę. Užkopęs į tą kalną, mąstė apie Sąjūdžio skrydį. Vieną po kitos išleido dvi panašias autobiografines knygas (2016 ir 2017 m.).
Pradėjęs leistis žemyn, nuolaidžiajame šlaite barstė kaip akmenėlius epitafijas daugeliui jo pažintų asmenybių, atsiliepė apie nesibaigiančias mūsų pačių sukeltas valstybės ir visuomenės bėdas. Žavi jo išlavintas žodis, graži, pakylėta kalba, apipinta metaforomis, palyginimais ir pamėgtomis eilėmis. Mintys jo gyvenimo knygoje išmaningai sudėliotos, lyg karoliukai suvertos ant tvirto prasminio stiebelio. Verdamas tuos karoliukus, Vytautas prisiminimų taku ateina prie gražiausių epizodų, skirtų mokslo bičiuliams, savo išrinktajai Onutei, atkurdamas šeimos ir gyvenimo laimės nuotaiką.
Vytautas Narbutas, talentingas geologas ir literatas, yra mokslinių monografijų autorius. Už Lietuvos geologijos tyrimus kartu su kitais 1996 m. pelnė Valstybinę mokslo premiją. Jis yra ir literatūros kūrinių autorius. Nemažą dalį jo kūryboje užima publicistika – tų vėjuotų dienų atšvaitai. Reaguodamas į šiandienos aktualijas, žiūrėk, Vytautas jau kitą dieną spaudoje kritiškai atsiliepia apie kokias nors žmonių (ir valdžios) užmačias, siūlo kitokį požiūrį, kviesdamas budėti, nepasiduoti apgaulei, liūdesiui ar sumaiščiai. Jis geriau pirma nueis su straipsniu į redakciją, o paskui, nors ir vėluodamas, – į mokslinės tarybos posėdį. Visa jo kūrybos bibliografija apima apie 750 darbų. Jo gyvenimo knyga – atvira, be gudravimų, persmelkta to „narbutiško“ nervo, kurį gal pirmas užčiuopė Juozas Aputis, pasakęs apie Vytautą: „Nepriklausomybės šauklys.“ Dar pridurtume – ištikimiausias jos karys, savo rašiniuose atspindėjęs Sąjūdžio kovų peripetijas.
Kopk nenuilsdamas į savo kalną, Vilniaus piligrime… Linkime šviesios, optimistinės kūrybos.
Algimantas Grigelis, Leonora Živilė Grigelienė
Šaltiniai:
Devono uolienų karstas ir aplinkosaugos problemos Šiaurės Lietuvoje. (2001). Monografija. Kartu su Augustinu Linčiumi ir Vytautu Marcinkevičiumi. Vilnius: Agora.
Lietuvos vidurinio devono terigeniniai kompleksai. (2001). Kartu su Algimantu Uginčiumi. Vilnius: Akstis.
Lietuvos žemės gelmių raida ir ištekliai. (2004). Evolution of Earth crust and its resources in Lithuania / Geologijos ir geografijos institutas, Vilniaus universitetas. Skyriai: 2.1.6. Prekvartero stratigrafija ir uolienų litogenezė: devonas ir karbonas; 2.6.5. Paleogeografinių sąlygų kaitos ypatybės: devonas ir karbonas; žemėlapių atlasas: Lietuvos žemės gelmių raida ir ištekliai. Knygoje yra 23 devono periodo sedimentaciniai paleogeografiniai žemėlapiai [Elektroninis išteklius].
Gamtos ir žmogaus istorijos pėdsakai Biržų krašte. (2005). Kartu su Augustinu Linčiumi. Vilnius: Akstis.
Biržų–Pasvalio krašto gamtos ir istorijos slėpiniai. (2008). Kartu su Augustinu Linčiumi. Vilnius: Akstis.
Lietuvos devono nebaigtinė tyrimų istorija: rezultatai ir problemos. (2011). Kartu su Valentina Karatajūte-Talimaa ir Gaile Žalūdiene // Baltica. – Vol. 24, Special issue.
Tarp devono ir gyvenimo atodangų. (2016). Vilnius: Akstis.
Tarp gyvenimo ir devono atodangų. (2017). Vilnius: Akstis.