Labai norisi tikėti, kad Sausio 13-osios 30-mečio sukaktis bent dalį tautiečių paskatino susimąstyti, kaip vertinti tai, kas vyko ir kas vyksta dabar. Tie, kurie tuo metu iš visų Lietuvos kampelių dar iki tos lemtingos nakties vykdavo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, puikiausiai suvokė, kad gina ne ką kitą, o ką tik atkurtą savo valstybę – mūsų pilietinės tautos namus.
Kitaip mąstė įtikėjusieji sovietinės imperijos teisėtumu. Vis dėlto, net ir daugelį metų Lietuvoje pragyvenusiems okupacinių struktūrų nariams buvo gerai suprantama, kad svetimas režimas net per tuos penkiasdešimt metų mūsų tautai ir liko svetimu. Tie, kurie „tvirtai – iš principo“ nesimokė lietuvių kalbos, jautė, kad jie čia – taip pat svetimi. Vienintelis jų argumentas buvo toks: „Mes jus užkariavome“ (taigi jūs esate mums priklausantis karo grobis). Kaip ir Karaliaučiaus kraštas, pavadintas sovietinio išgamos Ivano Kalinino vardu.
Gal tik iš Pskovo ar kitų vietovių atvežti kareiviai nelabai susigaudė, kur jie atsidūrė. Sovietinė imperija jiems tikriausiai atrodė vientisa, o tų kraštų istorinė nepriklausomybė buvo visiškai nežinoma ir jų nedomino. Kai lemtingų 1991 m. išvakarėse iš Vilniuje, „maršalo Krylovo“ gatve važiavusio sunkvežimio su užrašu „Liūdi“ (žmonės) pasigirdo pasityčiojantis jaunų bernų bliovimas: „S Novym godom, gospoda fašysti!”, neliko jokių abejonių, ko prigrūstos jų makaulės, kokiai užduočiai jie čia ruošiami ir kad šiurpus nusikaltimas gali būti įvykdytas artimiausiomis dienomis.
Tačiau tarp civilių asmenų, atstovaujančių okupaciniam režimui, tarp visų „pašto dėžutėmis“ vadinamų įmonių personalo tuo metu jau vis mažiau buvo kartojančių: „Mes jus išvadavome…“, nes absoliuti dauguma mus valdžiusių puikiai suprato, kad to, kas čia įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, jokiu išvadavimu nepavadinsi. Juk nesakysi žmogui, kad „aš tave išvadavau“, jei iš tikrųjų užėmei jo kraštą, pasisavinai jo namus ir primetei jam svetimą tvarką. Jie buvo įsitikinę, kad užgrobtos teritorijos niekada nebeatgaus valstybinio savarankiškumo ir kad vietiniai gyventojai su tuo jau susitaikė. Todėl vos prasidėjus tautinio išsivadavimo judėjimui – Sąjūdžiui, jie gerokai nustebę klausdavo: „Kodėl jūs norite atsiskirti?“
Per ilgus dešimtmečius viešpatavusio režimo propaganda buvo paveikusi atėjūnus, pasijutusius „vyresniaisiais broliais“. Pastarieji labai aiškiai įsivaizdavo, kad jie yra pranašesni, todėl turi teisę valdyti „čiabuvius“. Deja, ir daug vietinių gyventojų jau buvo įtikėję, kad tos svetimos jėgos niekas nenugalės. Kiekvieną dieną jie stebėjo čia nuolat vaikščiojančius kareivius, matė karinius miestelius, prigrūstus kovinės technikos. Net užsukę į mišką grybauti, neretai atsidurdavo prie karinės bazės (kokio nors „tankodromo“ ar „vododromo) tvoros su ginkluotais sargybiniais. Už bet kurį priminimą apie tarpukariu atkurtą valstybę grėsė pavojus atsidurti toli nuo Lietuvos.
Vis tik okupantams nepavyko ištrinti visko iš tautos atminties. Prisimenu, koks sukrėtimas ir mano, tuometinio jaunuolio, sąmonėje įvyko, išvydus niekada dar nematytą Tėvelio, buvusio kario savanorio, puošnia Lietuvos Pirmosios Respublikos kariuomenės puskarininkio uniforma nuotrauką. Tada jo baimė buvo dar didesnė, todėl nuotrauka dingo ir daugiau niekada jos nebemačiau. Jis liepė apie tai niekada niekam neprasitarti. Mačiau ir kitus nepriklausomybės ženklus: vienais penketais (tuo metu aukščiausiais pažymiais) spindintį Mamytės mokyklos baigimo pažymėjimą su Vyčiu, anų laikų moksleiviams skirtus žurnalus ir vadovėlius, iš kurių sklido visiškai kita, nepakartojama Lietuvos dvasia.
O iš kitos pusės į sąmonę ligi šiol tebėra įsirėžę vaizdai su į kuklius mūsų namelius tuntais įsiveržiančių skarmaluotų žmogystų, kurie, vos peržengę duris, reikalaudavo „kūšatj!“ (rus. valgyti). Jie neklausdavo, ar tu turi, vargšas kaimo žmogau, pats ko užkąsti. Jie REIKALAVO. Kartą šutvė „samagonu“ trenkiančių skarmalių, greitosiomis neradusių nieko tinkamesnio, tiesiog nuo krosnies pagriebė paršeliams skirtas smulkias bulves ir su visu verdančiu puodu tėškė ant stalo, kuris ką tik praėjusių Kalėdų proga buvo uždengtas balta staltiese. Kai jie, suriję tas bulves, išsinešdino, vietoje padėkos keikdamiesi ir grasindami, kad kažkam mus, „buožes“, įskųs, ne tik staltiesės išdegęs lopas iškart iškrito, bet ir ant stalo liko nebepašalinamų degėsių skritulys.
Liko ir kiti visam laikui įsirėžusio siaubo vaizdai, kai per pažliugusią pievą ankstyvą pavasario rytą riaumojo sunkvežimis, kuriame už nepilnos valandos jau susigūžę glaudėsi į tremtį išvežamų kaimynų vaikai. Tie patys, su kuriais dar vakar žaidžiau. Kai po kelių dienų išdrįsau užsukti į prišnerkštą ir baisiomis vokiško „trofėjinio“ sunkvežimio vėžėmis sudarkytą kaimynų kiemą, pamačiau tik atlapotas trobos duris ir ant kiemo išmėtytus sulaužytus rakandus.
Daugiau niekada ten nebeužėjau. Po geros savaitės ištremtųjų sodyboje buvo apgyvendinta iš kažkur atsibeldusi, niekada čia anksčiau nematyta apšepusi kompanija. Ką tik buvę tvarkingi ūkininko pastatai greitai virto šiurpiu laužynu, kurį jau už kokio pusmečio pasiglemžė ten kilęs gaisras. Buvusios kaimynų sodybos liekanas vėliau užbaigė naikinti melioratoriai. Kai iš Sibiro grįžo du broliai – ištremtųjų vaikai, jie jau nesiryžo atkurti tėvų sodybos. O kai dar po poros dešimtmečių atsirado galimybė susigrąžinti jų tėvų turėtą žemę, jie sau namus pasistatė kitoje gimtojo kaimo vietoje. Buvusios sodybos vietoje liko tuštuma. Gal vaizduotėje tremtinių vaikai dar matė erdvų kažkada ten stovėjusį namą su cinkuotos skardos stogu, išpuoselėtą sodą, aukštus geltonžiedžius jurginus, nes naujose sodybose lyg ir bandė tai atkurti. Ūkininkauti jau buvo per vėlu.
Sąjūdžio aušra daugeliui mūsų įžiebė viltį. Nors anos Lietuvos vaizdinys buvo gana nepilnas, nėra didesnės laimės už sugrąžintą svajonę, už siekį gyventi taip, kaip tautai geriausia. Už galimybę patiems kurti savo ir savo vaikų bei vaikaičių ateitį. Tais ilgais 1991 metų mėnesiais aplink Karoliniškių bokštą slampinėję beveidžiai kareiviai, net karštą liepos dieną apmaukšlinti neperšaunamais „kombinezonais“, buvo labai panašūs į tas, nuolat ėsti reikalaujančias pokario valkatas. Tokie pat buki klaidžiojantys žvilgsniai, tik jau su vis labiau matoma baime.
Tų, kurie tą Sausio naktį šaudė į beginklių žmonių minias, kurie daužė susirinkusiųjų galvas, net nesuvokdami, ko tie žmonės čia susirinko ir nesiskirsto, net ir matydami, kad bokštas jau užimtas, čia jau nebebuvo. Žudikai greitai buvo išgabenti kitur. O tie, kurie dabar valkiojosi aplink bokštą, taip pat būtų šaudę, daužę ir traiškę, į viską žiūrėdami „varinėmis“, nežinia kokiais narkotikais apnuodytomis akimis, jei tik būtų gavę įsakymą. Jie nebūtų net susimąstę, kokia tikroji kariuomenės paskirtis. Apie tai, tik žlungant rugpjūčio pučui, pradėjo mąstyti čia dislokuotų karinių dalinių vadai, išgirdę apie aukščiausias pareigas einančių asmenų savižudybes, netikėtus jų suėmimus ir tarsi atsitiktines žūtis. Tik tada dalis jų prisiminė, kad įsakymus žudyti beginklius davę politikai jokios kaltės neprisiims („nes kietai miegojo“ ir pan.), o įvykiams pasisukus kita kryptimi, aiškins, kad kariškiai juos ne taip suprato.
Tačiau akivaizdu, kad ta valstybė, kuri 1991 metais į Lietuvą atsiuntė žudyti parengtus kareivius, dorovės ir sąžinės srityje iki šiol nepasimokė.
Jos vadeivos be mažiausio gėdos ir kaltės supratimo meluoja visam pasauliui, veliasi į vis naujas avantiūras (Ukrainoje, Sakartvele, Kalnų Karabache), bandydami sukiršinti amžiais greta gyvenančias tautas, gąsdindami, kad susidoros su užpultos valstybės prokurorais ar teisėjais, kaišios suklastotus dokumentus, finansuos parsidavėlių kurpiamus romanus ir reikalaus palikti žiauriausią režimą šlovinančius paminklus.
Nereikia manyti, kad kokia nors „vanagaitė“ ar koks nors „ivaškevičius“ nesusigaudo, kas tada vyko. Nebūkime naivūs, įsivaizduodami, kad koks nors „šimašius“ tik šiaip sau vežioja tepaluotą smėlį į Lukiškių aikštę, grūda ten komercinių firmų reklamas ir užrašus apie čia tykančius ryklius, vaizduodamas besirūpinantį miestelėnų laisvalaikiu. Neapsigaukime, kai iki šiol prokuratūroje tebekiurksantys sovietinių laikų „teisėsaugininkai“ arba apdairiai ten įtaisyti jų palikuonys vilkina sovietinių karinių nusikaltimų vykdytojų bylas, įžūliai aiškindami, kad anie veikė „pagal tuo metu galiojusius įstatymus“, kai jie persekioja net Kovo 11-osios Akto signatarus arba kitus laisvės kovų dalyvius, tampydami juos jau po atkurtos valstybės teismus. Kai tokios pat kilmės biurokratai vilkina piliečiams gyvybiškai svarbių reformų vykdymą arba priiminėja absurdiškiausius sprendimus. Kai Lietuvos radijas pasityčiojamai vadinamas „lrt radiju“.
Nėra jokios „globalios“ Lietuvos. Yra tik ta vienintelė, kurią visada privalome ginti. Taip pat besąlygiškai, kaip ir Sausio 13-osios naktį, ir dar ilgai, jai išaušus.
Prof. dr. Jonas Jasaitis