Kas leidžiama „Jupiteriui“?
Pastarosios dienos sukėlė labai daug nerimo ir net gana slogios sumaišties. Ne kartą jau norėjosi klausti:
– Ar Lietuva vis dar yra savarankiška nepriklausoma valstybė, pati tvarkanti savo ekonomiką, kultūrą, gyventojų gerbūvį?
– Ar pilietinė Lietuvos tauta turi teisę žinoti objektyvią, o ne svetimųjų primetamą, valstybės istoriją ir apie tai pasakoti pasauliui?
– Ar ne per dažnai mūsų tautos istorijos faktus bando savaip interpretuoti svetimieji, neretai net bandantys įteigti, kad esame labai maži ir nereikšmingi, nieko nedominantys, todėl tik privalome klausyti, ką kiti apie mus sako, elgtis taip, kaip mums liepiama, ir pan.?
Neseniai naujojo Seimo pranešimuose skaitėme vienos laikinosios parlamentinės grupės atstovo aiškinimą, kaip mums svarbu mokytis iš Nyderlandų. Kitas autorius įrodinėjo, kad būtina sekti Šveicarijos, Suomijos ar Švedijos modeliu. Trečiasis piktai gąsdino, kad mes pasielgėme neapdairiai, sukeldami Lietuvoje reziduojančio kitos valstybės atstovo – ambasadoriaus, įniršį ir kokiu tonu privalome kalbėti apie skaudžiausius tautai tekusius istorijos smūgius, net prisiimdami kolektyvinę atsakomybę už mūsų žemėje vykdytus nusikaltimus. Šiomis dienomis tokius grasinančius pamokymus ir net reikalavimus atsisakyti teisės patiems kurti savo ateitį girdėjome ne tik iš tironų valdomų valstybių sostinių, bet ir iš tų, kurie sakosi pasauliui diktuojantys demokratinės politikos gaires.
Bet įdomiausia tai, kad tie, jau ne pirmą kartą mus mokantys, veikėjai net nebuvo susipažinę su pirminiais šaltiniais. Jie, net nepasivarginę išsiaiškinti, kas iš tikrųjų sukėlė prieštaringą reakciją, rėmėsi antriniais ir tretiniais kitų asmenų įspūdžiais bei komentarais, kurie su tikrove neturėjo nieko bendra. Siūlau gerai pagalvoti, kaip būtų reagavusios tų valstybių atsakingos institucijos, jei panašiu „mokytojo“ arba „viršininko“ tonu būtų prabilęs Lietuvos arba Latvijos ambasadorius Vašingtone, Briuselyje ar Jeruzalėje. Sakysite, ne ta „svorio kategorija“. O nuo kada tarptautinė teisė skirstoma ne pagal Jungtinių Tautų patvirtintus tarptautinius dokumentus, o pagal „svorio“ (finansinės įtakos arba karinės galios, valstybės teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus ar pan.) kriterijus?
Kai kartą studentams pasiūliau įvardinti Europos Sąjungos valstybes, mažesnes už Lietuvą, pasigirdo tik Estijos ir Latvijos pavadinimai. Kokio dydžio yra Slovėnija arba Nyderlandai, net nesusimąstyta. Tuo, kad net dešimt Europos Sąjungos valstybių yra mažesnės už Lietuvą, jiems buvo sunku patikėti. Taip giliai mūsų sąmonėje yra įsitvirtinusi „mažybiškumo“ nuostata.
Pavojingiausias – namų vagis
Vienos iš sudėtingiausių, visuomenę skaldančių problemų – socialinė nelygybė ir regionų atskirtis, labai skirtingas jų investicinis patrauklumas, lemiantis netolygią net greta esančių vietovių raidą. Nėra ir didelės paslapties, kas visa tai sąlygojo ir iki šiol lemia. Atkurdami Lietuvą, kiekviename bent kiek didesniame mieste turėjome gamyklas, teikusias darbą vietiniams gyventojams. Didžiosios tų gamyklų dalies nebeliko net pamatų. Dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių neteko darbo – pragyvenimo šaltinio. Tokio valstybės ūkio griovimo mastai daugeliui yra gerai žinomi, tik jų priežastys aiškinamos labai skirtingai. Todėl ir šiandien išgirstame, kad neva Sąjūdis sugriovė ne tik „kolchozus“, bet ir pramonės bei paslaugų įmones, nors iš tikrųjų visas pramonės naikinimas prasidėjo tada, kai po dvejų nepriklausomybės metų, praėjusių milžiniškos karinės įtampos ir tiesioginio smurto prieš Lietuvą sąlygomis, į valdžią sugrįžo „buvusieji“.
Kai kas turėtų gerai prisiminti, kaip buvo daužomi tarptautinio pripažinimo dar nesulaukusios valstybės sienų gynėjai. Kiek jų buvo suluošinta ir tapo invalidais? Kas šį smurtą organizavo? Kas už tai yra nuteistas ir dabar atlieka ilgametes laisvės atėmimo bausmes – tiek kaip tarptautiniai nusikaltėliai, tiek kaip savos tautos išdavikai? Ar pažįstate tokių? Kur monografijos, kuriose įamžinti pirmieji valstybės sienų gynėjai – muitininkai, pasieniečiai ir juos turėję aptarnauti asmenys? Jūs matėte tokias monografijas Lietuvos mokyklų ir savivaldybių bibliotekose? Ar jos reklamuojamos? Ar apie jas kalbama Lietuvos televizijos laidose ir radijo pasakojimuose? Ar didvyrių – tuometinių valstybės sienų sargybinių – vardai žinomi šių dienų abiturientams? Išskyrus Medininkų ir dar kelis atskirus epizodus, šiandien apie tai niekas nebekalba. Viskas gramzdinama į užmarštį, lyg nieko reikšmingo nebūtų buvę, lyg šiandieninės valstybės sienos būtų atsiradusios savaime – ir žemėlapiuose, ir žemėje.
O tuo metu, kai vieni tyčiojosi iš mūsų pasieniečių ir juos daužė, kiti griovė ką tik dar veikusius fabrikus, dalinosi mūsų tautos turtą, atvirai lėbaudami dar išlikusiuose, bet jau iš rankų į rankas einančiuose restoranuose. Hienos ir usūriniai šunpalaikiai neretai susivaidydavo tarpusavyje, nebepasidalinę būsimu grobiu. Iš kur tada atsirado visokios „brigados“ ir „daktarai“, „tulpiniai“, „agurkiniai ir „šmikiniai“ – paprasčiausi patvorių valkatos, staiga pasijutę Kauno ar Panevėžio, Šiaulių ar Tauragės viešpačiais? Ką tuo metu veikė besikurianti policija, Lietuvos prokuratūra ir teismai? Kodėl iš ilgos ir baisios tremties grįžę laisvės kovotojai būdavo verčiami metų metais minti teismų slenksčius, kad įrodytų teisę grįžti į savo namus? Kas buvo tie „tardytojai“, „prokurorai“ ir „teisėjai“, lyg ant gruoblėto ledo slydinėjantys vaikigaliai, niekaip negalėję rasti nei dokumentų, nei kaltųjų?
Ar dar kas nors ir šiandien tebeįrodinėja, kad patvorių valkatos buvo tapę faktiniais valdytojais, o ne žemutinės grandies svetimos valios vykdytojais? Ar tikrai koks nors vos septynmetės slenkstį peržergęs chuliganėlis pats vienas sukūrė savo įsivaizduojamą „imperiją“, o jo bijodavo visi tardytojai, prokurorai ir teisėjai? Kas mokėdavo pasakiškus honorarus tuose teismuose nusikaltėlius ginantiems advokatams? Daugeliui gerai žinoma sąvoka „stogas“. Kiek to „stogo“ ir šiandien dar likę tose struktūrose, kurios turi apsaugoti mus, mūsų Konstituciją? Per kiek savaičių tos banditėlių gaujos būtų buvusios demaskuotos, jei nebūtų turėjusios „stogo“? Iš kur atsirado dalis šiuolaikinių milijonierių, niekada nepasižymėjusių nei verslininko nuojauta, nei gabumais, bet ir šiandien garsėjančių tokia dar gana neseniai įvardinta veikla, kaip „nepotizmas“ ir „mobingas“?
Kuo jie persidažė? Kodėl jie ir jų vaikai – ir šiandien tik viršininkai?
Neseniai gavau gana įdomų straipsnį apie garsų XX amžiaus pirmosios pusės publicistą, inžinierių, Lietuvos valstybės pramonės kūrėją. Straipsnio autorius, kaip ir pridera, jo pabaigoje išvardijo šaltinius, kuriais rėmėsi. Ir tai natūralu, nes autorius jo gyvo niekada nematė (ir negalėjo matyti), tačiau apstulbo, sužinojęs apie šio tautos patrioto darbus ir panoro apie jį papasakoti ne tik savo studentams. Straipsnis parengtas labai kruopščiai. Tačiau labai nustebino pirmoje pozicijoje įvardintos monografijos autorius. Tas žmogus niekada nebuvo istorikas. Tai buvęs „mokslinio ateizmo“ dėstytojas ir aršus jo propaguotojas, marksizmo-leninizmo katedros vedėjas, buvęs LKP CK įtakingo skyriaus vadovas, anų laikų studentų siaubas. Kai per jo dalyko egzaminą studentė netyčia ištarė: „O, Dieve, užmiršau…“, šis užbliovė taip, kad nuskambėjo net koridoriuje: „Nesikeik!“
Po egzamino dar drebanti studentė bendrakursių būrelyje kartojo: „Aš juk nesikeikiau. Nuo kada šis žodis yra keiksmažodis?“ Bet praėjo visai nedaug laiko ir ateizmo dėstytoją išvydome ką tik grąžintoje Vilniaus katedroje. Kita jo idėjinė bendražygė labai greitai buvo išrinkta Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademike. Buvusi instituto pirminės partinės organizacijos sekretorė, komunistinio auklėjimo teoretikė, ir štai staiga tokie posūkiai. Pasiaiškinimas: „Jūs mane tada ne taip supratote…“
Savi į savus nešaudo. Taip daro tik išdavikai. Ir darys. Šių dienų klastingi šūviai į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą – tų pačių purvinų rankų darbas.
Prof. dr. Jonas Jasaitis