Pokalbis su VDU Švietimo akademijos kanclere prof. Lina Kaminskiene
Lina Kaminskienė. Jono Petronio nuotr .
Didesnė dalis moksleivių šiuo metu mokosi nuotoliniu būdu. Prof. Lina Kaminskienė teigia, kad pandemija pasitarnavo, jog viską peržiūrėtume ir siektume sisteminių pokyčių.
Kokias pamokas išmokome stebėdami praėjusio karantino procesus?
Tai sutelkė mokyklų bendruomenes. Balandžio mėnesį vykdėme tyrimą kartu su mūsų kolegomis Slovėnijoje. Pamatėme, kad mokyklų vadovai, kuriuos užgriuvo didelė atsakomybė sustyguoti visą ugdymo procesą, sulaukė didžiulio savo bendruomenių palaikymo. Ugdymas nėra tik mokytojų reikalas. Mokymosi iššūkiai turi būti sprendžiami kolegialiai, padedant vienas kitam. Tikrai patobulėjo bendroji mokytojų, vaikų ir tėvų skaitmeninė kompetencija. Visuomenė vis labiau suvokia, kaip technologijos gali padėti, organizuojant švietimą. Patobulėjo mokyklų bendruomenių gebėjimas atrinkti, kurie įrankiai yra tinkamiausi skirtingų dalykų ir skirtingo amžiaus vaikų mokymui(si), bendravimui ar pedagoginei sąveikai įgyvendinti.
Ką verta išskirti, kalbant apie neišmoktas pandemijos pamokas?
Tai vaikų įsitraukimas ir dalyvavimas, vykdant ugdymo procesą nuotoliniu būdu, grįžtamojo ryšio trūkumas, smalsumo sužadinimas, motyvacija ir savarankiškas mokymasis. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad su šiomis pamokomis susiduria ir kitų valstybių mokytojai.
Viena vertus, galime sakyti, kad dalis vyresnių mokinių pagerino rezultatus. Tai galima paaiškinti iš vaiko psichologinės ir fiziologinės raidos aspektų: paaugliams, kurie yra didelė besimokančiųjų grupė Lietuvoje, nereikėjo labai anksti keltis, jų ritmas buvo daug ramesnis, jie turėjo daugiau galimybių susikaupti, įsigilinti. Kita vertus, mažesnieji, pradinių klasių mokiniai savarankiško mokymosi gebėjimo neturi ir tai nebuvo labai stipriai akcentuojama. Tačiau tai yra būtinas gebėjimas, kurį turime ugdyti nuo mažų dienų, nes jis ypač padeda vaikams pereiti pokyčių laikotarpius: iš priešmokyklinio ugdymo į pirmąją klasę, iš ketvirtos į penktąją ir iš pagrindinės mokyklos į gimnaziją. Mokėjimo mokytis gebėjimą turintys vaikai minėtus laikotarpius įveikia daug švelniau ir jų rezultatai mažiau nukenčia.
Kaip vertinate pasiruošimą antrajam karantino laikotarpiui?
Išskirčiau kelis dalykus. Pirmiausia, tai organizaciniai sprendimai. Pradžioje buvo nemažai chaoso. Puikiai atsimename, kad tik vasaros pabaigoje buvo pateiktos instrukcijos, kurių įgyvendinimas mokyklų vadovams kėlė daug išbandymų. Ugdymo organizavimo schema nebuvo aiški, o ramesnio vasaros laikotarpio, kai buvo galima aptarti keletą alternatyvų, atsakingos institucijos neišnaudojo. Metodologine prasme galime pasakyti, kad gairės yra parengtos, bet jos nėra ir neturi būti labai detalios. Kiekviena mokykla pritaiko jas pagal savo situaciją.
Vis dar žingsniuojame klaidų ir bandymų keliu. Reikia daugiau dalintis patirtimi tarp mokyklų, išsamiau ją vertinti ir lyginti rezultatus.
Ar galima tikėtis, kad karantino laikotarpiu įgyta patirtis paskatins rimtesniems pokyčiams švietimo sistemoje?
Manau, kad paskatins. Ši situacija suteikė progą pamatyti, kad fragmentuoti švietimo sistemos pokyčiai neduoda rezultatų. Pažiūrėkime į Estijos patirtį: jei ten diegiami pokyčiai, jie vykdomi sistemiškai, nacionaliniu lygiu – siekiant aiškių rezultatų. Karantino padiktuoti pokyčiai siejasi ne tiek su technologijomis, kiek su tuo, ką jos atvėrė. Mokymosi proceso organizavimas tapo matomas visuomenei, labiau suprantamas tėvams. Manau, kad visi suprato, koks nelengvas ir iššūkių reikalaujantis yra pedagogo darbas, kiek daug uždavinių jiems kyla, dirbant su įvairiomis besimokančiųjų grupėmis, kuriose kiekvienas mokinys yra unikalus. Šis matomumas turės pozityvų poveikį mokytojo darbui, didesnei pagarbai ir supratimui, kiek turime investuoti į šių specialistų rengimą ir kiek jie turi gebėti.
Kodėl, kalbant apie žmogaus teises, svarbu įtraukti ir švietimo klausimą?
Teisė į kokybišką ugdymą, teisė į mokymosi prieinamumą, teisė, kad būtų pripažinti įvairūs mokymosi poreikiai – vienos svarbiausių žmogaus teisių. Nebūtinai tai yra mokymosi sunkumai, bet ir ypatingi gabumai, talentai, kurie taip pat neturi būti ignoruojami.
Gal jau visą šimtmetį švietimas nepatyrė tokio didelio sukrėtimo, kaip šio koronaviruso sukeltos krizės akivaizdoje. Tačiau reforma turi apimti visus lygmenis, kad tai nebūtų tik vienos ar kelių ugdymo programų peržiūrėjimas. Reikia žvelgti kompleksiškai, pavyzdžiui, tiek į mokytojų rengimą, tiek į mokinių požiūrį, tiek į tėvų indėlį, jų įsitraukimą į vaikų ugdymąsi.
Parengė Ina Žurkuvienė, VDU Integruotos komunikacijos departamento vadovė