Pabaiga. Pradžia – Nr. 1 (666)
Karo veterinarijos institucijų raida (1919–1936)
1919 m. Krašto apsaugos ministerija įsteigė Veterinarijos dalį, kuriai vadovavo veterinarijos gydytojas J. Kancleris-Drapas (1890–1971). Kariuomenės veterinarijai priklausė veterinarijos karininkai, veterinarijos puskarininkiai ir arklių kaustytojai (žr. Jankauskas, 1973). 1920 m. Veterinarijos dalis pavadinta Krašto apsaugos ministerijos Veterinarijos skyriumi. 1924 m. Karo veterinarijos skyrius ir Kauno karo veterinarijos ligoninė buvo performuoti į Karo veterinariją. 1926 m. buvo paskirtas Karo veterinarijos inspektorius Pranas Kvedaras (1889–1935). 1927 m. Karo veterinarijos inspekcija pavadinta Karo veterinarijos valdyba, kuri buvo išformuota tik 1940 m., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą (žr. LCVA Nr. 2).
Centrinė armijos veterinarijos ligoninė. Kauno karo veterinarijos ligoninė (1919–1925)
1919 m. krašto apsaugos ministro įsakymu Veterinarijos dalies viršininkui vet. gyd. J. Kancleriui-Drapui buvo pavesta įsteigti Armijos veterinarijos ligoninę. Ji pradėta kurti Kaune, Ukmergės plento gatvėje. Tais pačiais metais ši ligoninė perkelta į Šančius, Juozapavičiaus pr. prie Panemunės tilto, į buvusias Rusijos kareivinių arklides. Pagrindinis jos uždavinys buvo apsaugoti kariuomenės arklius nuo karo meto ligų. Pavyzdžiui, 1920 m. Žaliakalnio kareivinėse buvusiame Antrajame raitelių pulke „nuolatos gaišdavo žirgai – vidutiniškai nuo 1 iki 3 žirgų kiekvieną dieną“ (žr. Sereičikas, 2015).
Nuo 1919 m. rugpjūčio25 d. ligoninė vadinama Centrine armijos veterinarijos ligonine, o nuo 1922 m. sausio 1 d. – Kauno karo veterinarijos ligonine. Ši ligoninė greitai buvo perpildyta. 1920 m. rudenį joje buvo gydoma 400 arklių (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 157). 1922 m. Kauno karo veterinarijos ligoninė buvo suskirstyta į 4 skyrius: Ambulatorinį, Infekcinį, Chirurginį ir Bakteriologinį. Įveikus karo meto ligas ir įkūrus sergančių arklių gydyklas kavalerijos ir artilerijos pulkuose, ši ligoninė 1925 m. buvo uždaryta. 1931 m. pabaigoje Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilo husarų pulke pradėjo veikti nauja veterinarijos ligoninė, kuri buvo gerai įrengta ir puikiai aprūpinta (žr. Statkus, 1986).
Veterinarijos felčerių / puskarininkių mokykla (1920–1940)
Tarpukario Lietuvos kariniuose daliniuose veikė puskarininkių mokyklos, pavadintos mokomaisiais eskadronais, mokomosiomis kuopomis ar baterijomis. Jose puskarininkiai ir kareiviai buvo mokomi veterinarijos, arklių kaustymo ir kitų specialybių (žr. Puzinavičius, 2006). Dar 1920 m. prie Centrinės armijos veterinarijos ligoninės buvo pradėta steigti Veterinarijos felčerių mokykla. Pirmuoju šios mokyklos viršininku buvo paskirtas Centrinės armijos veterinarijos ligoninės viršininkas, veterinarijos gydytojas Feliksas (Peliksas) Mikšys. Asmenims, baigusiems Veterinarijos felčerių mokyklą, kartu su mokyklos baigimo liudijimu buvo suteikiamas jaunesniojo veterinarijos puskarininkio laipsnis ir jie grįždavo į savo dalinius eiti veterinarijos puskarininkio pareigas. Tačiau, baigus tarnybą, jiems nebuvo suteikiama teisė gydyti gyvulius.
1920 m. mokymo kursas truko pusantrų metų, 1923 m. – vienerius metus. Baigusieji už įgytą mokslą privalėjo vienerius metus ilgiau tarnauti kariuomenėje. Nuo 1926 m. mokymo laikas buvo įskaitomas į karinės prievolės atlikimo laiką (žr. Valančius, 1935). Iš Veterinarijos felčerių mokyklos išaugo Veterinarijos puskarininkių mokykla (žr. Statkus, 1986). Veterinarijos puskarininkių mokykla buvo įkurta 1929 m. prie Karo veterinarijos valdybos. Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra duomenų apie šios mokyklos veiklos pabaigą (LCVA Nr. 1451).
Karo veterinarijos bakteriologijos kabinetas (1922–1924)
Krašto apsaugos ministerija, siekdama išnaikinti arklių ligas kariuomenėje, dar 1922 m. Kauno karo veterinarijos ligoninėje įsteigė Veterinarijos bakteriologijos skyrių, dar vadinamą Bakteriologijos kabinetu. Šis skyrius veikė iki 1923 m. pabaigos. Jo tikslas buvo tyrinėti tik kariuomenės arklių ligas. Pirmasis kabineto vadovas buvo mg. E. Nonevičius, antrasis – veterinarijos gydytojas J. Bielkevičius. Uždarant Kauno karo veterinarijos ligoninę, 1924 m. sausio mėnesį likviduotas Karo veterinarijos bakteriologijos skyrius, o jo inventorius perduotas naujai kuriamai Valstybinei veterinarijos bakteriologijos laboratorijai.
Valstybinis veterinarijos bakteriologijos institutas (1933–1936)
1930 m. Kaune, Vilijampolėje, sujungus du sklypus tarp Tilžės ir Dvaro gatvių, buvo pradėti statyti Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmai. Jie buvo pabaigti ir įrengti 1933 m. Instituto statyba ir įrengimas kainavo apie 1,6 mln. litų. 1933 m. Valstybinė veterinarijos bakteriologijos laboratorija persikėlė į naujas patalpas Vilijampolėje ir vėliau oficialiai buvo pavadinta Valstybiniu veterinarijos bakteriologijos institutu. Šiam institutui vadovavo Jonas Bielkevičius (1871–1947).
Valstybinis veterinarijos bakteriologijos institutas tyrė ir diagnozavo gyvulių ir paukščių užkrečiamas ligas (galvijų tuberkuliozę ir bruceliozę), gamino kovai su užkrečiamomis gyvulių ligomis reikalingus skiepus, serumus ir vakciną, parinkdavo ligų gydymo būdus ir priemones, atlikdavo maisto produktų cheminius ir toksikologinius tyrimus. Institute buvo 6 skyriai: Diagnostikos, Užkrečiamų ligų, Serumų, Tuberkuliozės, Chemijos ir Anatomijos (LCVA Nr. 909).
Veterinarijos mokslo ir studijų raida (1922–1936)
Lietuvoje steigti aukštąją veterinarijos mokyklą numatė Veterinarijos departamento, kuriam, kaip jau minėta, vadovavo vet. gydytojas magistras E. Nonevičius, dar 1918 m. parengtas statuto projektas. 1920 m. įvykęs Lietuvos veterinarijos gydytojų suvažiavimas pasisakė už aukštosios veterinarijos mokyklos steigimą. 1921 m. Veterinarijos departamento veterinarijos gydytojų tarnybiniame posėdyje buvo nutarta prašyti Vyriausybės įsteigti Veterinarijos fakultetą.
Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrius (1922–1928)
1922 m. įsteigus Lietuvos universitetą Kaune, Medicinos fakultetas nuo pat pradžių turėjo Veterinarijos skyrių (žr. Meškauskas, 1987). Lietuvos universitete veterinarijos studentai kurso dalį išklausydavo Gamtos-matematikos fakultete, kitą dalį – Medicinos skyriuje, o specialiuosius kursus – Veterinarijos skyriuje. Veterinarijos skyrius turėjo šias katedras: Gyvulių anatomijos katedrą ir Zootomijos institutą (vedėjas – Zigmas Mockus), Gyvulių patologinės anatomijos su mėsos pažinimų katedrą (vedėjas – Elijošius Nonevičius), Veterinarinės bakteriologijos ir epizootologijos katedrą (vedėjas – Leonas Gogelis), Veterinarinės diagnostikos, specialinės patologijos ir terapijos katedrą (vedėjas – Jonas Bulota), Operacinės chirurgijos, chirurginės patologijos ir specialinės chirurgijos katedrą (vedėjas – doc. Z. Mockus), Zootechnijos, zoohigienis ir eksterijero katedrą (vedėjas – Petras Nastopka).
1928 m. įvykęs visuotinis veterinarijos gydytojų suvažiavimas konstatavo, kad Veterinarijos skyriaus veikla yra nepatenkinama ir, pritarus Vyriausybei, jis buvo uždarytas (žr. Žemės ūkio ministerijos metraštis, p. 169). Per šį laikotarpį Veterinarijos skyriuje mokslą baigė tik 16 veterinarijos gydytojų. Uždarius šį skyrių, 15 jame besimokiusių studentų buvo išsiųsti į Rygos universiteto Veterinarijos fakultetą. Per kelerius metus į užsienio veterinarijos mokyklas buvo išsiųsta mokytis apie 100 studentų (žr. Meškauskas, 1987).
Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės mokykla (1928–1938)
Uždarius Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1928 m. Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla reorganizuota į aukštesniąją gyvulininkystės mokyklą su veterinarijos felčerių kursu. Pirmasis vedėjas buvo vet. dr. J. Žemaitis, 1933 m. – vet. dr. K. Alminas, 1937 m. – vet. gyd. Pranaitis. 1928–1938 m. mokyklą baigė devynios studentų laidos. Mokykloje didžiausias dėmesys buvo skiriamas veterinarijos felčerių rengimui. Tačiau tai netenkino to meto poreikio – rengti ne felčerius, o veterinarijos gydytojus.
Veterinarijos departamentas ir Veterinarijos gydytojų sąjunga siekė stiprinti veterinarijos gydytojų, o ne felčerių rengimą Lietuvoje. 1935 m. įvykęs II Baltijos valstybių veterinarijos gydytojų kongresas taip pat pasisakė prieš veterinarijos felčerių mokyklas. 1935 m. Lietuvos veterinarijos tarnyba pripažino aukštosios veterinarijos mokyklos reikalingumą. 1936 m. Veterinarijos departamentas pateikė išvadą Vyriausybei, kad, sujungus lėšas, išleidžiamas veterinarijos studijų stipendijoms užsienyje, ir lėšas, skiriamas Gruzdžių veterinarijos mokyklos išlaikymui, jų pakaktų įsteigti Lietuvoje aukštąją veterinarijos mokyklą. Lėšos, išleidžiamos stipendijoms, liktų Lietuvoje, o aukštojoje mokykloje būtų parengti kompetentingi veterinarijos specialistai, kurių iki tol Lietuvoje nebuvo rengiama. 1930 m. veterinarijos įstaigoms buvo skirtas 3 hektarų sklypas. Sklypą suplanavo ir pastatus suprojektavo inžinierius J. Jasiukaitis. 1933 m. buvo pastatytas Valstybinis veterinarijos bakteriologijos institutas su laboratorija prie Tilžės g., gyvenamasis namas personalui, vivariumas, arklidės ir tvartas.
Veterinarijos akademija – pirmoji aukštoji veterinarijos mokykla Lietuvoje
1936 m. rugsėjo 19 d. Kaune, Vilijampolėje, Valstybinio veterinarijos bakteriologijos instituto rūmuose buvo atidaryta naujoji aukštojo mokslo įstaiga – Veterinarijos akademija. To meto spaudoje buvo rašoma: „Į iškilmes atsilankė žemės ūkio ministeris S. Putvinskis, krašto apsaugos ministeris inž. pulk. J. Dirmantas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof.
M. Romeris, Žemės ūkio akademijos rektorius prof. V. Vilkaitis, Kauno miesto burmistras A. Merkys, gen. J. Bulota, aukštųjų mokyklų profesoriai, veterinarijos įstaigų vadovai, veterinarijos gydytojai ir kiti svečiai.” (žr. „Trimitas“, 1936). Akademijos įsteigimą 1938 m. išsamiai aprašė ir žurnalas „Veterinarija ir zootechnija“. 1938 m. praplėtus teritoriją už Lampėdžių g. iki Erdvilo g., pastatytas anatomikumas, stambiųjų gyvulių klinika, užkrečiamų ligų skyrius ir mokomoji kalvė (žr. Kultūros vertybių registras).
Išvados
1918–1936 m. Lietuvos valstybinių veterinarijos institucijų raidos pradžia galima laikyti 1918 metus, kai prie Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos buvo įsteigtas Veterinarijos skyrius. Krašto apsaugos ministerija 1919 m. įsteigė Veterinarijos dalį.
Veterinarijos departamentas 1918–1924 m. organizavo veterinarijos darbą civilinio gyvenimo srityse: būrė veterinarijos specialistus, kūrė Lietuvos veterinarijos įstatymus, inicijavo veterinarijos specialistų (gydytojų ir felčerių) mokymą Lietuvoje, organizavo pagalbinio veterinarijos personalo mokymo kursus, steigė gyvulių gydymo ir vaistinių preparatų gamybos įstaigas, rūpinosi veterinarijos specialistų darbo kontrole ir pan. Veterinarijos departamento darbe svarbų vaidmenį atliko Veterinarijos tarnyba prie Veterinarijos departamento ir Lietuvos gydytojų sąjunga.
Karo veterinarijos dalis steigė kariuomenės arklių ligų diagnozavimo ir gydymo įstaigas, rūpinosi kariuomenės veterinarijos gydytojų, felčerių, arklių kaustytojų rengimu, dalyvavo Veterinarijos tarnybos darbe.
Karinė ir civilinė veterinarija, kaip numatė pirmasis Veterinarijos departamento statuto projektas (1918 m.), turėjo būti vieno departamento žinioje, tačiau realiai jos gyvavo nepriklausomai viena nuo kitos. Karo veterinarijos inspekcija Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamentui priklausė nuo 1924 m., kai buvo sujungta Veterinarijos direkcija ir Karo veterinarijos valdyba, sudarytas įstaigų sujungimo projektas, parengti sujungimo nuostatai taikos ir karo metu.
Pirmąją aukštąją veterinarijos mokyklą Lietuvoje nuo 1918 m. siekė įsteigti Veterinarijos departamentas prie Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos. Veterinarijos akademijos pirmtakai buvo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrius, Valstybinė priešmarinė stotis, Karo veterinarijos bakteriologijos institutas, Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla, Valstybinis veterinarijos bakteriologijos institutas. 1936 m. buvo įsteigta Veterinarijos akademija. Tai buvo pirmoji aukštoji veterinarijos mokykla Lietuvoje.
Dr. Raimundas Kaminskas
Literatūra:
1. Arnastauskienė T, Jakimavičius A. Biologinių-veterinarinių preparatų gamybos ištakos Lietuvoje. Ekologija. 2004. Nr. 4, p. 67–72.
2. Burakauskas A, Danilevičius E. Trumpa Lietuvos veterinarijos istorija (nuo 1918 iki 1940 m.). Vilnius: Periodika. 1972, p. 6.
3. Iškilmingai atidaryta Veterinarijos akademija. Trimitas, 1936 m. rugsėjo 24 d. Nr. 39, p. 925 .
4. Jankauskas S. Veterinarinė medicina nepriklausomoje Lietuvoje. Chicago, Lietuvių veterinarijos gydytojų tremtyje leidinys, 1973.
5. Marciuškienė E, Tamošiūnas V. Imunologijos pradžia Lietuvoje. Medicinos teorija ir praktika. 2010. T. 16. Nr. 3, p. 329.
6. Meškauskas J. Lietuvos medicinos istorija. Chicago, Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga, 1987.
7. Puzinavičius B. Karininkas – pedagogas ir vadas. Karo archyvas XXI. Vilnius, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2006, 76 p.
8. Senkus J. Dim. Gen. Jonas Bulota. Kardas. 1935. Nr. 9 (214), p. 188–189.
9. Sereičikas V. 2-ojo ulonų Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės pulko įkūrimas ir pirmoji kovinė užduotis. Kardas. 2015. Nr. 4 (468), p. 4.
10. Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m. Chicago, Vydūno jaunimo fondas, 1986.
11. Valančius A. Karo veterinarijos puskarininkių mokyklos 15 metų veikimo sukakties proga. Karys. 1935 . Nr. 2, p. 49.
12. LCVA Fondo 2 Pažyma apie Karo veterinarijos valdybos ir ligoninių fondą Nr. 2.
13. CVA Fondo Pažyma apie Žemės ūkio ministerijos Veterinarijos departamento fondą Nr. 1253.
14. LCVA Fondo pažyma apie Karo mokyklų ir kursų fondą Nr. 1451.
15. LCVA Fondo pažyma apie Veterinarijos akademijos fondą Nr. 909.
16. Kultūros vertybių registras. Veterinarijos akademijos pastatų kompleksas (žiūrėta 2015-05-08) http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/29a0f1bb-0804-4dcc-9566-da1309ed28d8.
17. Žemės ūkio ministerijos metraštis. 1918–1938. T. XX. Kaunas, 1939.