Skyriaus pirmininkas guodžiasi kolegai, kad pati sunkiausia užduotis – surinkti nario mokestį. Kolega verslininkas teiraujasi, kokio dydžio tas mokestis.
– Nedidelis… Trys eurai – stojamasis, trys – metinis…
Verslininkas paaiškina:
– Nesurinksi…
– Kodėl?
– Nesupranti? Gerai, papasakosiu trumpą istoriją. Lipu kartą laiptais su šefu, o priešais mus leidžiasi kaimynė, nešdama krepšyje kelis šuniukus. Pasiskundė, kad labai trūksta pinigėlių, todėl apsisprendusi juos parduoti. „Po kiek prašai?“ – dalykiškai užklausė šefas. „Ką čia prašysi… Kad gaučiau nors po penkis eurus. Labai praverstų ir keli papildomi eurai.“ Moteriškė nupėdino, o šefas, metęs į ją trumpą žvilgsnį, burbtelėjo: „Neparduos.“
Ir pasitaikyk tu man, kad po kelių valandų vėl abu su šefu ją sutikome, tempiančią į viršų taip nieko ir nesudominusią savo prekę. Šefas kilstelėjo antakius ir pasiteiravo: „Ar tikrai nori parduoti?“ Pamatęs liūdną ir net piktą kaimynės žvilgsnį, griežtai pareiškė: „Rytoj vėl nusinešk, bet prašyk ne po penkis, o po penkiasdešimt. Šiais laikais tik bomžai pigų daiktą perka.“ Pasisukęs į mane tėškė: „Taigi ir tau turbūt nebereikia ilgai aiškinti, kodėl nario mokesčio nesurenki.“ Užrašė Juozapas Dirvonėnas