Kas vėl kėsinasi į žmonijos pamatus?
Pradžia – Nr. 22 (665)
„Mūsų daug, daug, daug…“
Iš ankstyvosios vaikystės liko giliai įsirėžęs į atmintį toks siaubingas pokario metų vaizdas. Gyvenome vienkiemyje. Artimiausi kaimynai – už puskilometrio. Žmonės buvo įbauginti siautėjusių plėšikų gaujų. Jų nariais tapdavo vengiantys dirbti, bet lėbauti mėgę žmogystos. Tokių dažnai atsiranda karų ar net stichinių nelaimių metais. Antai kažkur kilo gaisras. Kol vieni bando iš paskutiniųjų jėgų padėti nelaimės ištiktiems kaimynams, kitas tik ir dairosi, ką čia vertingesnio pasiglemžus. Kartais net pats padegėjas šmižinėja tarp gesinančių, vaizduodamas pagalbininką. Vagiant nutvertas už rankos, žviegdamas aiškina, kad norėjęs tik toliau nuo gaisravietės patraukti vertingesnį daiktą.
Norėdami kuo greičiau užgniaužti tautos pasipriešinimą, okupantai griebėsi verbuoti visokius valkatas ir kurį laiką jiems leido nebaudžiamai siautėti, apiplėšinėti aplinkinių kaimų žmones, grobti jų gyvulius, maisto atsargas. Kai kurie buvo aprengti lyg ir kariškais drabužiais, kad atrodytų bent kiek panašesni į partizanus. Po kurio laiko, kai tie valkatos jau per daug įsisiautėdavo, valdžia jų paprasčiausiai atsikratydavo. Būdavo ir taip, kad jų lavonus kur nors turguje numesdavo, o žmonėms aiškindavo: „Va, miškinius likvidavome. Dabar ramiai gyvensite. Tik stokite į kolchozus, kad draugėje būtumėt…“
Ramią vasaros naktį pažadino baisūs smūgiai į duris, langus ir net į trobos sienas. Kažkas rėkė: „Įleisk, tėvai, šaudysim, mesim granatą, visi išlėksit į orą!“ Aplink namą blaškėsi valkatų grupė, nuolat puldinėjančių nuo vieno lango prie kito, kad tik kuo daugiau jų atrodytų. Kiek plėšikų yra iš tikrųjų, baimėje ir suskaičiuoti nelabai sekėsi. Paaiškėjo tik, kai vagys jau atsidūrė viduje. Tada ir pamatėme, kad jie – keturiese. Kur ir ko pirmiausia verta ieškoti, jie jau žinojo: plaučių uždegimu susirgusiai mamytei prieš keletą dienų į pagalbininkes pasisiūliusi tik iš matymo pažinota merga nelaimės išvakarėse pasiprašė išleisti ją namo. Atseit, kažko ten prireikė, o rytą vėl sugrįšianti. Užpuolikai, kaip po kurio laiko paaiškėjo, buvo jos bendrininkai. O ši jau buvo suspėjusi apšniukštinėti, kur kas laikoma.
Vagys mus suklupdė ant grindų. Vienas, ant krūtinės pasikabinęs karišką žibintuvėlį, spigino į akis ir rėkavo, kad jie – kovotojai už Lietuvos laisvę, o mes čia sočiai lašinius kertame. Likusieji varstė darbužių spintą, kišo į maišus tėvų drabužius, batus, atidarinėjo stalčius, reikalavo pinigų, žiedų, papuošalų. Nepatenkinti kukliu laimikiu išsinešdino, prigrasinę iki ryto iš namų kojos nekelti.
…Praėjo daugybė metų. Ir štai pastarųjų mėnesių viešosios erdvės įvykiai vėl priminė, kad niekšybių sumanytojai ir dabar naudoja tokią pat taktiką: stengiasi parodyti, kad jų – labai labai daug. Tikruosius purvinus kėslus bando maskuoti įrodinėdami, kad kovoja už neva skriaudžiamų žmonių teises. Pavyzdžiui, peržiūrės bausmių sistemą, kad asmenys, nusižengę gal tik iš lengvabūdiškumo ar net paprasčiausio smalsumo, būtų tik perspėjami („nu nu nu, daugiau taip nedaryk“) arba švelniai paauklėjami (kaip I. Krylovo pasakėčioje apie katiną ir virėją). Bet štai esą toks patvarkymas apsaugos daugybę naivuolių nuo asmenybę galinčios sužlugdyti bausmės.
Tačiau pats svarbiausias dalykas, kurį dabar reklamuoja neva žmogaus teisių gynėjai, kad, girdi, jaunuolis turi teisę viską išbandyti, nors tai ir labai negražiai ar net nedorai atrodytų, nors ir kitiems pakenktų. Svarbiausia – užtikrinti teises ir laisves. O pareigos? Fui, kaip nemaloniai tai skamba, juk pareigos yra prievarta. Todėl jokių įsipareigojimų, jokių prievolių. Tik malonumai. Net kažkada dažnai mokslo darbuose cituotas F. Engelsas rašė, kad tokio darinio, kaip šeima, išvis nereikia. Pavyzdžiui, patenkinti lytinį potraukį ateityje būsią taip paprasta, kaip… išgerti stiklinę vandens.
Šmėkla sugrįžta
Prisiminkime pirmąją „Komunistų partijos manifesto“ eilutę: „Šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla. Visos senosios Europos (išryškinta autoriaus – J. J.) jėgos susivienijo į šventą medžioklę prieš šią šmėklą…“ Kiek dešimčių milijonų žmonių gyvybių jau nusinešė ta šmėkla? Tačiau šmėkla tuo ir pasižymi, kad nėra apčiuopiama. Praeina nauji dešimtmečiai ir jos esmės nebeprisimenanti nauja karta, žiūrėk, ir vėl atsiduria jos šešėlyje. Kol vieni dar bando įspėti apie slypinčius pavojus, kiti, lyg akli kačiukai, jau ima mėgautis šmėklos žadamais malonumais. Ir pagrindiniu motyvu vėl tampa kova su „senąja tvarka“ bei neva naujos laisvės šešėlių žavesys.
Prieš kurį laiką per „lrt radiją“ medijų ekspertu prisistatęs asmuo visą valandą plyšavo apie tariamai visai pasikeitusią tikrovę, kurioje šeima būsianti tik beviltiška, niekam nereikalinga atgyvena, apie kurią vis dar kalba tik Bažnyčia ir vienas kitas politikierius, nusitaikęs į nusenusių rinkėjų balsus. Esą dabartinė žmonija jau niekur ilgai neužsibūna, nuolat migruoja, keičia gyvenimo ir darbo vietas, todėl kurti šeimas šiais laikais esą – beprasmiška. „Ekspertas“ baigė savo tiradą dar paminėdamas vieną kitą labiau žinomą politiką ir pareikšdamas, kad jau netrukus „sekso industrijos“ atstovai bus tokie pat gerbiami kaip šiandien… Seimo nariai, nes… jie teiks žmonėms labai paklausias paslaugas. Taigi, jeigu jūs dar norite gyvenimo džiaugsmo, pastovumo, net meilės, pamirškite, nes viskas, kas jus dar supa, yra tik paslaugos.
Teisių ir laisvių teikėjai
O dabar paklauskime savęs, kas yra tie skriaudžiamieji ir kas tie skriaudžiantys, nuo kurių mus būtina ginti? Kas yra tie, kurie su šakėmis ir peiliais, o gal su automatais ir kulkosvaidžiais puola tuos, kurie sakosi, kad jiems nereikia šeimos? Kurie iš jų buvo pagimdyti dviejų vyrų ar dviejų moterų „šeimoje“, t. y. kurie nepripažįsta nei tėvo, nei motinos vaidmens? Prisipažinkite geruoju, kurie ėjote mušti, karti, šaudyti gėjų ir lesbiečių? Kiek Lietuvoje buvo tokių pogromų, kiek įkurta jų perauklėjimo, t. y. koncentracijos, stovyklų? Galų gale, kiek yra tų, kurie šiandien jaučiasi puolami, mušami ar bent kažkaip kitaip diskriminuojami? Visi, kuriuos pažįstu, tikrai nėra to darę. Jei žmogus nejaučia jokio potraukio kitos lyties asmeniui, o yra nutaręs gyventi su tos pačios lyties, kaip jis pats, atstovu, tai yra tik jo reikalas. Tik nė vienas į šį pasaulį neatėjome kitaip, kaip per vyro ir moters sueitį. Net jei gimtų toks asmuo, kuris turi ir vyro, ir moters „atributus“, niekas nepultų jo (jos) nei mušti, nei šaudyti. Lygiai taip pat niekas prievarta netuokia vienuolių arba asmenų, kurie laikosi celibato.
Kam užkliuvo šeima?
Jeigu mes, kurie šeima vadiname tik meile ir santuoka pagrįstą vyro ir moters sąjungą, nesikėsiname primesti kitaip mąstantiems savo gyvenimo būdo, kodėl tie, kurie tokios sąjungos nepripažįsta, teigia, kad šeima yra tik atgyvena, ir taip įnirtingai kėsinasi į šią sąvoką? Kodėl du kartu gyvenantys vyrai taip aršiai reikalauja, kad ir juos vadintų šeima? Juk jiems jau seniausiai niekas nedraudžia gyventi kartu. Ir koks nors Žalimas, nors ir šimtą kartų priiminėsiantis akivaizdžiai prieštaraujančias Konstitucijai formuluotes, kad neva šeima yra nesietina su lytimi, net grasindamas mirties bausme, neprivers manęs tai pripažinti. Neigiate šeimą, tai vadinkitės taip, kaip yra iš tikrųjų: partneriais, sugyventiniais ar dar kaip nors kitaip. Tai tik jūsų reikalas. Jokios – nei juridinės, nei finansinės problemos jūsų nepasitiks. Jeigu Jurgis testamentu paliks savo automobilį Justui, niekas jo neužginčys.
Tik štai viena aplinkybė, kurios niekam nevalia neigti. Viskas, ką gražiausio žmonija sukūrė, yra įkvėpta vyro ir moters meilės. Patys gražiausi šeimos gyvenimo žiedai yra vaikai. Ir jokia surogatinė gimdytoja neatstos mylinčios motinos. Joks samdomas spermos „tiekėjas“, net nematęs savo kūdikio, tėvu netaps. Taigi, bet kokių komunistinių šmėklų garbintojai, nesikėsinkite į šeimą, meilę ir pačią žmonijos prigimtį.
Jonas Jasaitis