Šių metų vasario 19 d. sukako 140 metų, kai Obelupiuose, Vilkaviškio apskrityje, Suvalkų gubernijoje (oficialiuose dokumentuose iki šiol nurodoma: Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Suvalkų gubernijoje) gimė Konradas Juozas Aleksa – veterinarijos gydytojas, sociologas, visuomenės veikėjas, dviejų Lietuvos aukštųjų mokyklų – Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų – vienas iš kūrėjų, pirmasis Veterinarijos akademijos profesorius ir jos garbės daktaras. Kalintas carinės Rusijos žandarų ir bolševikų, persekiotas sovietų ir nacių okupacijų metais.
Autoriaus archyvo nuotr.
Primenant šį iškilų mokslininką, daug kur tenka vartoti žodžius „pirmasis“ ir „pradininkas“. K. J. Aleksa – veterinarijos ir zootechnikos srities fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje, kūręs lietuvišką veterinarijos terminiją ir tapęs veterinarijos mokslinės literatūros pradininku, pirmasis pradėjęs rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją. Vienas pirmųjų Lietuvoje rašęs apie gyvulių psichologiją (zoopsichologiją). Veršvų kapinyne ir Kapitoniškių pilkapyne tyręs ten iškastų žirgų griaučius, nustatęs jų amžių, lytį, ūgį. Pirmasis Lietuvoje atlikęs sociologinius tyrimus apie kaimo moteris ir apie tai parašęs sociologinę studiją.
Ištakos ir likimo smūgiai
Mamos paskatintas, K. J. Aleksa nuo vaikystės rinko lietuvių tautosaką, ypač daug dėmesio skirdamas lietuvių tautos dainoms. Gimnaziją baigė Marijampolėje. 1899 m. išvyko studijuoti į Varšuvos veterinarijos institutą. Nuo pirmų studijų mėnesių įsitraukė į Varšuvoje veikusius anticarinius ratelius. 1901 m. gegužės 1-ąją Varšuvoje dalyvavo demonstracijoje, kurioje studentai smerkė kruvinus caro valdžios veiksmus. Buvo sužeistas, kurį laiką areštuotas.
1903 m. baigė Veterinarijos institutą, gavo veterinarijos gydytojo diplomą su pagyrimu (Cum eximia laud) ir buvo paliktas dirbti institute asistentu. Tačiau 1904 m. prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, mobilizuotas į armiją, atsidūrė tolimojoje Mandžiūrijoje. Po karo grįžo į institutą Varšuvoje, vėliau dirbo veterinarijos gydytoju Litine, Šakiuose, Kalvarijoje ir Balaklavoje. 1913 m. perėjo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos armijos gretose dalyvavo mūšiuose, vykusiuose ir Lietuvos teritorijoje: ties Ariogala, Ukmerge, Anykščiais, Kavarsku, Molėtais ir kt.
Prasidėjus bruzdėjimams Rusijos carinėje armijoje, K. J. Aleksa aktyviai juose dalyvavo. Buvo išrinktas pulko delegatu į suvažiavimą atstovauti ne rusų tautybės žmonėms, kilusiems iš carinės imperijos okupuotų vietovių. Prasidėjus visiškai suirutei Rusijoje, skubėjo grįžti į Balaklavą, kur tuo metu jau gyveno jo šeima. K. J. Aleksa suprato, kad okupantų apiplėštam gimtajam kraštui labai trūksta išsilavinusių specialistų, ir siekė kuo greičiau grįžti į ką tik paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą bei darbuotis jos labui. Deja, šioms svajonėms nebuvo lemta greitai išsipildyti. Atsidaręs Pietų frontas užblokavo kelią į tėvynę. Jis buvo mobilizuotas į rusų baltagvardiečių armiją. Bolševikų armijai laimėjus mūšį Kerčės mieste, K. J. Aleksa pakliuvo į nelaisvę ir buvo suimtas. Jį teisė bolševikinio režimo suformuota Ypatingoji smogiamoji trijulė (vadinamoji „troika“). Pasakojama, kad vienas iš motyvų, padėjusių K. J. Aleksai išsaugoti gyvybę, buvo teisme jo pasakyta kalba, kad Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriais baltųjų armijoje, todėl joje atsidūrė ne savo noru. Po šių teiginių K. J. Aleksa ir dar vienas latvis buvo išteisinti.
Grįžimas į Lietuvą
1922 m. K. J. Aleksa atvyko į Charkovą, įsidarbino Lietuvos pasiuntinybėje ir ieškojo galimybių grįžti į tėvynę. Iš čia jis atvyko į Krymą ir, parodęs ypač didelius organizacinius ir diplomatinius sugebėjimus bei drąsą, sudarė lietuvių karo tremtinių ešeloną. 1922 m. vasarą, įveikęs didelius sunkumus, atvažiavo į Lietuvą.
K. J. Aleksa užsibrėžė gyvenimo tikslą – ugdyti Lietuvoje veterinarijos specialistus, rengti šios srities vadovėlius lietuvių kalba. Lemtis šį kartą buvo palanki jo idėjoms: jis buvo paskirtas Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklos mokytoju ir iškart kibo į darbus, nekreipdamas dėmesio į varganą buitį: grįžo su šeima, kai jauniausiam sūnui nebuvo nė aštuonerių, o turto teturėjo tik kelis lagaminus su būtiniausiais daiktais. Nebuvo ten ir geresnių gyvenimo sąlygų. Mokyklą perorganizavus į pirmąjį technikumą, K. J. Aleksa daug jėgų atidavė jo kūrimui ir pedagoginiam darbui. Tapo vienu iš Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos kūrėjų (1923 m.), o vėliau ne kartą išrinktas jos pirmininku. Dalyvavo ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje. Su žmona Marija globojo vaikus našlaičius.
1924 m. Dotnuvoje steigiant Žemės ūkio akademiją, K. J. Aleksa aktyviai dalyvavo ją kuriant. Nuo pat jos įkūrimo ėjo docento pareigas. Tais pačiais metais parašė pirmąjį gyvulių fiziologijos vadovėlį lietuvių kalba. 1926 m. Žemės ūkio akademijos Profesorių taryba išrinko jį prorektoriumi. Šias pareigas su nedidele pertrauka ėjo beveik dešimtmetį – iki 1936 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu K. J. Aleksai pirmajam buvo suteiktas veterinarijos ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1928 m. išleido pirmąjį lietuvišką gyvulių anatomijos vadovėlį. Tais pačiais metais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
Prof. K. J. Aleksa dėjo labai daug pastangų, kad prie Žemės ūkio akademijos būtų atidaryta namų ūkio sekcija. Jam rūpėjo sunki moterų padėtis Lietuvos kaime. Kaip jau minėta, jis pirmasis mūsų krašte atliko šios krypties sociologinius tyrimus, savo lėšomis išleido knygą „Lietuvos moteris sodietė”. Jis siekė, kad Lietuvos kaimo moterys įgytų joms reikalingą išsilavinimą, grįžtų į savo šeimas, įgijusios mokslo ir kultūros žinių. Prof. K. J. Aleksa troško, kad jos, kaip ir miestietės, aktyviai dalyvautų Lietuvos visuomeniniame gyvenime, kūrė projektus, kaip palengvinti moters darbo ir buities sąlygas. Žemės ūkio akademijos studentės profesorių nuoširdžiai ir su pasididžiavimu vadino ,,mūsų tėveliu“.
1932 m. Lietuva prof. K. J. Aleksos pastangomis buvo priimta į Tarptautinį epizootijų biurą, veikusį Paryžiuje. 1932–1938 m. jis buvo nuolatinis Lietuvos atstovas šiame biure, skaitė pranešimus jo sesijose. 1937 m. įstojo į Lietuvos gamtininkų draugiją.
Prof. K. J. Aleksa buvo unikalios pasaulinės veterinarijos istorijos, išleistos 1936 m. Tulūzoje, bendraautoris, dalyvavo visuose Baltijos valstybių veterinarijos gydytojų kongresuose, tapo vienu iš Veterinarijos akademijos kūrėjų. 1938 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs dirbti šioje akademijoje, buvo vienintelis šios aukštosios mokyklos Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio (1918–1940) profesorius. Jis gerai suprato švietėjiškos veiklos reikšmę, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, pats labai daug rašė, kvietė kolegas daugiau prisidėti prie Tėvynės kūrimo. Jo straipsniai buvo skelbiami lediniuose: „Veterinarija ir zootechnika”, „Žemės ūkis”, ,,Kosmos“, ,,Gamta“, „Ūkininko patarėjas”, „Lietuvos aidas”, „Kultūra”, „Lietuvos žinios”, „Lietuvos dirva”, „Lietuva”, „Tėvynės sargas” ir kt. K. J. Aleksos darbų, kurie vėliau buvo išleisti ir atskirais leidiniais, yra daugiau nei trisdešimt.
Keičiantis okupaciniams režimams
1940 m. SSSR okupavus Lietuvą, skaudūs smūgiai neaplenkė ir Veterinarijos akademijos. Buvo pakeistas okupantams neįtinkantis mokslo personalas. Į „juodąjį sąrašą“ pateko ir prof. K. J. Aleksa. Jis buvo atleistas iš Veterinarijos akademijos ir tapo eiliniu, laisvai samdomu veterinarijos gydytoju. Vėliau jam pavyko įsidarbinti Vilniaus apskrities veterinarinės ligoninės vadovu. 1941 m. vasarą Vokietijai okupavus Lietuvą, K. J. Aleksos gyvenimas nepasidarė lengvesnis, nors tų pačių metų rudenį Veterinarijos akademijos taryba, sudaryta iš lietuvių mokslininkų, jam suteikė garbės daktaro vardą ,,Už ypatingus nuopelnus Lietuvos veterinarijos mokslo pažangai“. Jis atsisakė hitlerinės administracijos pasiūlymo eiti geresnes pareigas ir jai pataikauti, todėl jam buvo uždrausta dirbti ir gyventi Kaune. Antrojo pasaulinio karo metu jis bendradarbiavo pogrindinėje lietuvių spaudoje.
Karui baigiantis, iš Lietuvos išvyko didelė dalis lietuvių inteligentų, ne be pagrindo išsigandusių galimo naujo enkavėdistų teroro. Prof. K. J. Aleksa puikiai suprato, kad, išvykęs į užsienį, galėtų laisviau ir geriau gyventi nei okupuotoje tėvynėje. Tačiau moralinė nuostata, kad jis reikalingas savajam kraštui, paskatino pasilikti. 1944 m., hitlerininkams pasitraukus iš Kauno ir trūkstant pedagogų, jis buvo paskirtas Specialiosios zootechnikos katedros vedėju, o netrukus – ir prorektoriumi mokymo ir mokslo reikalams. K. J. Aleksa aktyviai įsitraukė į akademijos atkūrimą, nes karo metu jos patalpos, ypač kabinetų įranga, buvo okupantų nusiaubtos ir išgrobstytos. Tačiau 1946 m. pasitraukė iš prorektoriaus pareigų.
Atsisakymas pripažinti „klaidas“
1948 m. LKP veikėjas Vladas Niunka, atsakingas už propagandą ir agitaciją, ataskaitiniame laiške VKP(b) CK sekretoriui A. Ždanovui išdėstė septynių Lietuvos mokslininkų, tarp kurių yra ir prof. K. J. Aleksa, „klaidas“. 1949 m. LKP(b) VI suvažiavime tuometinis jos vadovas Antanas Sniečkus pabrėžė, kad trys aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp jų ir prof. K. J. Aleksa, savo „klaidų“ neištaisė. Tačiau K. J. Aleksa, nors ir grėsė dideli pavojai, dažnai lankydavosi Lietuvos veterinarijos akademijos studentų mokslinės draugijos patalpose ir ten skaitydavo tuo metu uždraustą genetikos kursą, globojo tautiškai nusiteikusius studentus, iš savo kuklių santaupų skirdavo premijas už jų geriausius mokslo darbus. Jis buvo Lietuvos veterinarijos akademijos mokslinių tyrimų pradininkas, įtraukęs Specialiosios zootechnikos ir kitų katedrų darbuotojus į mokslinę veiklą, vadovavo dideliam disertantų būriui, buvo metodinės komisijos pirmininkas.
Dėl genetikos ir kitų Vakarų mokslininkų darbų pripažinimo sovietų valdžios metais K. J. Aleksą nuolat kritikavo. Ilgai trukusi psichologinė įtampa ir, doc. Valentinos Buržienės žodžiais, „toks didžiulis darbo krūvis palaužė iš pažiūros stiprią profesoriaus prigimtį, tačiau, nors ir varginamas skausmų, jis niekada nesiskųsdavo savo negalavimais, pavargimu ar kitais žmogiškais rūpesčiais“. 1956 m. lapkričio 6 d. prof. K. J. Aleksa mirė. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.
Valentinas Aleksa