Raudona tulpė sniegą skverbia.
Tolumoje girdėti upės ūžesys.
Paukštelio giesmėje viltis ir džiaugsmas susitelkęs.
Gamta pabudo pavasariniame lopšy.
Nors medis dar tik rąžosi laukymėj,
Žolė jau stiebias pusnyje.
Saulutė vis labiau kas dieną šypsos
Ir kviečia neužsisėdėti namuose.
Išeisiu aš laukan ir vėl įkvėpsiu tyro oro.
Jis šiandien šiltas ir neapsakomai svaigus.
Praskleisiu šydą ir nebesislėpsiu
Nuo negandų, įkalinusių mus.
Mes per ilgai gyvenom uždaryti.
Bijojom žmogų susitikt.
Mes stengėmės vienas kito nematyti.
Ir vengėme net artimų.
Atėjo laikas vėl atgimti
Žmogum, tarp tokių pat žmonių.
Pasaulį kitą pamatyti
Ir kurt gyvenimą kartu.
Sigitas Vaitkevičius