Sausio 25 d. Kaune paminėjome inžinieriaus, pramonininko, lietuviškosios spaudos ir knygų leidėjo, kultūrinio judėjimo mecenato, rašytojo, lietuvybės puoselėtojo, visuomenininko Petro Vileišio 170 metų gimimo sukaktį.
pastatytas Vileišių giminės iniciatyva
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Petro Vileišio paminklinio biusto Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos bendruomenės bei miesto visuomenės atstovai padėjo gėlių ir tylos minute pagerbė žymų Lietuvos visuomenės ir kultūros puoselėtoją. Vėliau šioje mokykloje įvyko nuotolinė istorijos pamoka „Petrui Vileišiui – 170“.
Pamokoje Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doc. dr. Aurelijus Gieda kalbėjo apie Petro Vileišio vaidmenį lietuviškų knygų rašyme ir leidyboje 1864–1903 m. Mokiniai pristatė pagrindinius istorinius P. Vileišio biografijos faktus. Dr. R. Kaminskas pasidalino mintimis apie pilietinės elgsenos motyvavimą, remiantis P. Vileišio socialinio portreto pavyzdžiu, ir mokyklos bendruomenei įteikė jo 1903 m. leidinio „Trumpa Visotina Istorija“ kopiją. Šventinę istorijos pamoką apibendrino Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos direktorė Dalia Lapėnienė.
Petras Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Pasvalio r. (tuomet – Skrebotiškio vlsč.), Medinių kaime, pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Vinco Vileišio ir Agotos Mačėnaitės šeimoje. Jis buvo vyriausias gausios šeimos sūnus. Jauniausias brolis Jonas Vileišis (1872–1942) tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru.
Spaudos draudimo metais „daraktoriaus parengtas“, P. Vileišis apie 1861 m. pradėjo mokytis Panevėžio gimnazijoje. Vėliau mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią 1870 m. baigė aukso medaliu. 1870–1875 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. 1875–1876 m. gyveno Peterburge ir vertėsi privačiomis pamokomis. Kartu su kitais lietuviais leido nelegalų rankraštinį laikraštį „Kalvis melagis“. 1876–1881 m. studijavo Peterburgo kelių inžinierių institute ir ten gavo inžinieriaus diplomą. Po studijų P. Vileišis beveik du dešimtmečius dirbo įvairiose carinės Rusijos vietovėse, pagarsėjo kaip aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas ir užsidirbo nemažą kapitalą.
Peterburgo lietuviai, P. Vileišio padedami, įkūrė pirmąją legalią lietuvių organizaciją – Lietuvių ir žemaičių labdaringą draugiją. 1892–1895 m. P. Vileišis buvo šios draugijos pirmininkas. 1878–1883 m. pateikė apie 10 raštų įvairioms carinės valdžios institucijoms, argumentuodamas, kodėl lietuviams turi būti leista rašyti savo kalba. Buvo vienas laikraščio „Aušra“ (1883–1886) leidimo iniciatorių, materialiai rėmė ir kitų lietuviškų periodinių leidinių leidybą. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Garse“, „Lietuvoje“, „Lietuviškajame balse“, „Nemuno sarge“, „Ūkininke“, „Varpe“ ir kituose to meto periodiniuose leidiniuose. Rašė savo gimtąja tarme, o pasirašinėjo slapyvardžiais: Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautis, Svalė, L. G., X. ir kitais. Kai kada ir visai nepasirašydavo. Siekdamas šviesti tautiečius, išplėtojo nelegalios lietuviškos leidybos tinklą Rytų Prūsijoje ir JAV. 1883–1905 m. išleido apie 100 šviečiamojo turinio leidinių, iš kurių apie 49 parašė pats. Tai buvo grožinė literatūra vaikams ir jaunimui, humanitariniai šviečiamieji leidiniai, vadovėliai, mokslo populiarinimo ir kita literatūra.
1885 m. P. Vileišis vedė Aliną Moščinskaitę. Jiedu susilaukė šešių vaikų: Vytauto (1887–1937), Jono (1886–1946), Petro (1892–1904), Elenos (1889–1953), Marijos (1891–1964), Kazimieros Birutės (1894–1968). 1898-aisiais P. Vileišis su šeima apsigyveno Vilniuje. 1900 m. čia įsteigė geležies dirbinių gamyklą. 1901–1905 m. buvo Vilniaus miesto Dūmos narys, dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Priklausė slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kurios nariai pasiekė, kad lietuviams būtų perduota Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. P. Vileišio lėšomis ji buvo ir suremontuota. Priklausė nelegaliai „Daukanto mantos“ draugijai, rėmusiai lietuvių raštiją ir meną. Buvo vienas iš Vilniaus lietuvių savitarpio šalpos draugijos steigėjų. 1904–1906 m. Antakalnyje P. Vileišis pasistatė modernius rūmus su pagalbiniais pastatais. Juose vyko aktyvus kultūrinis visuomeninis gyvenimas: rengiamos parodos, lietuviški vakarai, susirinkimai. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rūmuose buvo priglausti karo pabėgėliai. Šiuo metu Vileišių rūmuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
1904 m. P. Vileišis įsteigė „Vilniaus žinių“ spaustuvę, veikusią iki 1910 m., o 1905 m. – pirmąjį lietuviškąjį „Vilniaus žinių“ knygyną, veikusį iki 1912 m. Šioje spaustuvėje lietuvių kalba buvo leidžiamas pirmasis lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“ (1904–1909), knygos, periodiniai leidiniai, atvirukai ir kiti spaudiniai. Dienraštis „Vilniaus žinios“ skelbė valdžios įsakymus, Rusijos imperijos didmiesčių, Lietuvos miestų ir provincijos naujienas, pranešimus apie visuomeninį, politinį, kultūrinį gyvenimą, spausdino grožinius kūrinius. Leidinys buvo nuostolingas. 1907 m. bendrovei „Jonas Vileišis, Stanislovas Matulionis ir Ko“ perėmus iš P. Vileišio leidybą, laikraštis dar gyvavo iki 1909 m. kovo 17 d. Iš viso išėjo 1175 „Vilniaus žinių“ numeriai.
P. Vileišis buvo komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui rengti narys. 1907 m. balandžio 4 d. kartu su Jonu Basanavičiumi, Povilu Matulioniu, Jonu Vileišiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Antanu Smetona ir Juozu Bagdonavičiumi įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. rugpjūtį su Antanu Vileišiu, Povilu Matulioniu ir kitais Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą. Tačiau lėšoms išsekus, 1908 m. P. Vileišis vėl išvyko iš Lietuvos, statė tiltus Samaros gubernijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Carinėje Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, neteko uždirbto atlyginimo.
1921 m. vasario 17 d. grįžęs į Lietuvą, P. Vileišis apsigyveno Kaune. Nuo 1922 m. dirbo susisiekimo ministru, 1923 m. buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės daktaru, 1924 m. – Lietuvos technikų ir inžinierių draugijos garbės pirmininku. Šiuo laikotarpiu P. Vileišis parašė apsakymų iš Lietuvos valstiečių gyvenimo, apie keturiasdešimt mokslo populiarinimo knygučių. Jis polemizavo su bandančiais melagingai įrodinėti, kad Vilnius esąs tik lenkiškas miestas. Paskelbė straipsnių „Lietuvos balso“ laikraštyje. Norėdamas paneigti tokią propagandą, P. Vileišis savo paskelbtus straipsnius išvertė į prancūzų kalbą ir 1921 m. rugsėjį savo lėšomis Paryžiuje išleido publicistinę brošiūrą Le Conflit polono–lithuanien (liet. „Lenkų–lietuvių konfliktas“). 1922 m. sausį šis leidinys pasirodė ir lietuvių kalba. Papildytą brošiūrą prancūzų kalba P. Vileišis dar kartą išleido Berlyne 1922 m. gruodį.
Nuo 1922 vasario 2 d. iki birželio 13 d. P. Vileišis ėjo Lietuvos susisiekimo ministro pareigas. 1923 m. spalio 1 d. buvo paskirtas Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininku. Pirmininkavo komitetui, stačiusiam Karo muziejaus rūmus, pasiūlė jiems vietą Vienybės aikštėje Kaune.
1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas P. Vileišiui suteikė lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį. 1924 m. jis buvo išrinktas Lietuvos technikų ir inžinierių draugijos garbės pirmininku ir Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ garbės nariu. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas P. Vileišiui suteikė garbės daktaro inžinieriaus vardą. 1925 m. Lietuvos Seimas skyrė valstybinę pensiją. P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje. Iškilmingai palaidotas Kauno šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos rūsyje. 1935 m. kovo 22 d. jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse Vileišių šeimos kape.
1926 m. Kaune, Žaliakalnyje, P. Vileišio vardu pavadinta gatvė ir Kariuomenės paradų aikštė sovietmečiu buvo pervadinta į Tarybų gatvę ir aikštę. 1989 ir 1991 m. gatvei ir aikštei sugrąžintas ankstesnis vardas. 1929 m. spalio 30 d. buvo iškilmingai atidarytas Petro Vileišio vardu pavadintas tiltas per Nerį. Nuo 1940 m. šis tiltas buvo vadinamas Vilijampolės tiltu. Tačiau 2008 m. gruodžio 12 d. Kauno Sąjūdžio iniciatyva tiltui sugrąžintas P. Vileišio vardas. Abiejuose jo galuose pritvirtintos atminimo lentelės su šiuo pavadinimu. 1939 m. rugsėjo 8 d., Tautos šventės dienos proga, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas paminklinis biustas (skulptorius – Bernardas Bučas). 1950 m. šis paminklas buvo nugriautas, o 1989 m. kovo 9 d. vėl atstatytas.
2000 m. spalio 3 d. Kauno 24-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas Petro Vileišio vidurinės mokyklos pavadinimas. Mokyklos muziejuje veikia P. Vileišiui skirta ekspozicija. Nuo 2009 m. liepos 2 d. mokykla vadinama Jono ir Petro Vileišių vardu.
Dr. Raimundas Kaminskas
Literatūra ir kiti šaltiniai
1. Aničas, Jonas. Petras Vileišis: 1851–1926. Vilnius: Alma Littera, 2001, 656 p.
2. Lapinskienė, Alma. Didysis Lietuvos kėlėjas. Iš: Vileišis, Petras. Rinktiniai raštai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 11–20.
3. Lapinskienė, Alma. Vilniaus žinios – pirmasis lietuvių dienraštis. Iš: Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Petras Vileišis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 20–27.
4. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos virtualūs pasakojimai: http://eparodos.mab.lt/s/petrui-vileisiui-170