Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS), Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo (LSVV) taryba ir Europos inovacijų partnerystės veiklos grupė „INNOFOOD HUB“ inicijavo pasitarimą su Žemės ūkio bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų atstovais dėl tarpinstitucinės darbo grupės prie Žemės ūkio ministerijos veiklos.
Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė apžvelgė tarpinstitucinės darbo grupės, įkurtos prie Žemės ūkio ministerijos, veiklos, vykdytos iki prisiekiant naujajai Vyriausybei, tęstinumo perspektyvas. Ji pažymėjo, kad valstybės socioekonominiai poreikiai gali virsti užsakymais, kuriuos gali vykdyti regionuose dirbantys smulkieji verslininkai, susikooperavę maži ir vidutiniai šeimos ūkiai, mokslininkai ir išradėjai. Tai ne tik paskatintų regionų ekonomikos plėtrą, bet ir padėtų juose kurti naujas darbo vietas bei spręsti kitas socialines problemas. Tačiau tam reikia inovatyvaus valstybės valdymo ir efektyvios savivaldos. Regionų problemos yra tokios gilios ir kompleksiškos, kad vien įprastinių programų kūrimas jų neišspręs. Valdininkai turi suprasti, kad būtina diegti naują požiūrį į atokesnių vietovių perspektyvas, aktyviai įsitraukti į inovatyvų ekonomikos procesų valdymą, jungiant jose gyvenančius žmones ir jų verslą, pasitelkti jų išradingumą ir patirtį.
Karantino metu šios problemos dar labiau paaštrėjo. Padaugėjo žmonių, nebepajėgiančių sumokėti už suteiktas paslaugas. Trūksta lėšų net būtiniausiems jų poreikiams tenkinti, auga skolos. Dabartinė pašalpų ir subsidijų sistema tik gramzdina valstybę į skolas, nes tokios paramos lėšos yra „pravalgomos“. LSVV taryba kartu su LMS siūlo dalį lėšų skirti kūrimui sistemos, kuri įtrauktų gyventojus į vietinio ir regioninio apsirūpinimo sistemas, taikant žiedinės ekonomikos ir Europos Sąjungos „žaliojo kurso“ principus.
Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas, Vilniaus universiteto prof. Dalius Serafinas pažymėjo, kad išsivysčiusiose valstybėse kalbama apie tris ekonominius sektorius – viešąjį, privatų ir socialinės ekonomikos, papildančius vienas kitą. Viešasis sektorius turėtų apimti monopolines struktūrines paslaugas, kurios turėtų būti teikiamos verslams ir gyventojams už savikainą su nedidele marža. Viešojo sektoriaus tikslas – sukurti kuo geresnes sąlygas gyventojų poreikiams tenkinti ir privačiam sektoriui veikti, ugdyti jų galimybes konkuruoti su kitų šalių verslais. Privataus sektoriaus tikslas – kuo pelningiau parduoti produktus ir paslaugas ne tik vietoje, bet ir plečiant eksportą. Socialinės ekonomikos sektoriaus misija – užtikrinti būtiniausių produktų ir paslaugų prieinamumą vietos bendruomenėms, įtraukiant jų narius į tų paslaugų sukūrimą.
Tačiau Lietuvoje net pati socialinės ekonomikos koncepcija yra mažai žinoma, nors jos potencialas gali sukurti apie 1/3 valstybės BVP, t. y. per 20 mlrd. eurų per metus. Socialinę atskirtį ir skurdą patiriančioms žmonių grupėms yra teikiamos pašalpos, tačiau nesiekiama juos įtraukti į tų paslaugų teikimą, panaudojant vietinius gamtos, infrastruktūros ir žmonių išteklius. Vietos bendruomenės yra pajėgios daug geriau spręsti socialines problemas ir prisidėti prie sisteminių pokyčių. Tačiau valdantiesiems labai dažnai trūksta kompetencijos, sunkiai susikalbama savivaldos ir valstybės lygmeniu, nors lyg ir visi siekiame panašaus tikslo.
Tarpinstitucinė darbo grupė galėtų prisidėti, analizuodama regionų socialinius procesus ir teikdama pasiūlymus trumposioms maisto tiekimo grandinėms plėtoti, taip stiprinant regionų ekonomiką ir kreipiant ją socialiai orientuotos žaliosios ekonomikos link. Šuolis į naujos verslo aplinkos kūrimą, sisteminis kompleksinių sprendimų darymas, didinant esamos socioekonominės sistemos atsparumą globaliems rizikos veiksniams, nauji socialiniai ekonominiai modeliai bei nauji bandomieji projektai būtų tarpinstitucinės darbo grupės rezultatai.
Europos inovacijų partnerystės veiklos grupės „INNOFOOD HUB“ projekto „Biologiškai vertingų produktų trumpųjų tiekimo grandinių valdymas ir vietos rinkų plėtra“ vadovė Vytauto Didžiojo universiteto prof. Vilma Atkočiūnienė, papildydama pasisakymus, teigė, kad vietiniai verslo vadybos ir maisto produktų tiekimo centrai, kuriuos kurtų bendradarbiaudami suinteresuoti atokesnių vietovių gyventojai, vykdytų daug svarbių funkcijų: sandėliavimo, žaliavų perdirbimo, transportavimo, laikymo, vartotojų švietimo, inovacijų kūrimo ir kt. Aprūpinimo vietiniu ekologišku maistu prioriteto iškėlimas savivaldybių lygmeniu padėtų sukurti alternatyvą iki šiol vyraujančioms ilgosioms maisto tiekimo grandinėms. Naujų vietinio verslo modelių kūrimas padėtų smulkiems ir vidutiniams ūkiams efektyviai įsilieti į maisto produktų rinką. Tačiau kol kas tik nedidelė dalis ūkininkų yra pasirinkę trumpųjų maisto tiekimo grandinių strategiją. Tik kelių savivaldybių administracijos organizuoja vietos ūkininkų produkcijos viešuosius pirkimus. Pereinant į naują programinį laikotarpį, svarbu sistemiškai keisti verslo vadybos kryptį, politikos priemonėmis atverti rinkas vietos produktams ir spartinti trumpųjų maisto tiekimo grandinių kūrimą.
Žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas, pritaręs išsakytoms mintims, sutiko, kad verslo inovacijos ir logistikos centrų kūrimas regionuose, žemės ūkio produkcijos perdirbimas ūkininkų ūkiuose padėtų išplėsti vietos produktų asortimentą, paspartintų trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystymąsi. Inkubatorių kūrimas jauniesiems ūkininkams padėtų sukaupti pradinę efektyvaus ūkininkavimo patirtį ir paskatintų jaunus žmones kurtis užmiestyje. Vaikų maitinimas ekologiškais vietiniais aukštos kokybės produktais 30-yje Lietuvos darželių yra tie pirmieji žingsniai, kuriuos žengia Žemės ūkio ministerija.
Neagrarinio verslo skatinimo projektai padėtų atokesnėse vietovėse įsitvirtinti jaunimui, kuris savo profesinės veiklos nesieja tik su agrariniu sektoriumi. Seniai laikas suprasti, kad ir pats agrarinis sektorius, taikydamas naujas informacines technologijas, plėtodamas atsinaujinančias energijos tiekimo sistemas, plėsdamas eksportą ir vykdydamas kitus tarptautinius verslo projektus, gali suteikti galimybę atokesniuose regionuose įsikurti asmenims, naujai suvokiantiems pramonės, prekybos, socialinių paslaugų ir kitų sričių bendradarbiavimo perspektyvas. Šioms iniciatyvoms įgyvendinti prie LMS kuriamos mokslininkų ir praktikų grupės, pasirengusios įgyvendinti darnios regionų raidos ir „žaliojo kurso“ inovacijas. Aktyviai plėtojamas dialogas su Seimo komitetais, ministerijomis ir savivaldybėmis. Įvardintos regionų raidos problemos yra itin kompleksinės, todėl kviečiame Lietuvos mokslininkus ir regionuose gyvenančius naujovių kūrėjus tiek jungtis į jau veikiančias grupes, tiek ir kurti naujas.
VDU ŽŪA prof. Vilma Atkočiūnienė,
LMS pirmininkas, VU prof. Dalius Serafinas