1948 03 17 – 2021 01 27
Sausio 27 d. COVID-19 pasiglemžė ilgametės Lietuvos esperantininkų sąjungos atsakingosios sekretorės, Kelmės krašto dukros Irenos Alijošiūtės gyvybę, jai einant 73-iuosius gyvenimo metus. Su ja tarsi į nebūtį išėjo Lietuvos esperantininkų veiklos dešimtmečiai.
Irena Alijošiūtė gimė 1948 m. kovo 17 d. Kelmės rajono Maironių kaime. 1966 m. baigė Skaudvilės vidurinę mokyklą, o 1970 m. – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Po studijų ilgus metus dirbo tuometinėje Centrinėje statistikos valdyboje, vėliau – tuometinėje Komunalinio ūkio ministerijoje.
Dar studijuodama universitete, 1970 m. Respublikiniuose mokytojų namuose baigė tarptautinės esperanto kalbos kursus ir įsitraukė į Vilniaus jaunimo esperantininkų klubo „Juneco“ veiklą. Netrukus tapo viena pagrindinių šio klubo narių, 1970–1972 m. buvo šio klubo sekretorė. Nors tuometinio sovietinio režimo metais Lietuvoje esperantininkams veikti nebuvo daug galimybių, tačiau I. Alijošiūtė aktyviai dalyvavo tiek vietiniuose, tiek tarptautiniuose esperantininkų renginiuose, esperantininkų stovyklose.
Mano pažintis su Irena prasidėjo dar 1972 m., kai, būdamas Molėtų vidurinės internatinės mokyklos moksleivis, dalyvavau jaunimo esperantininkų stovykloje Pamaskvyje. Šis renginys turėjo būti organizuojamas Novosibirske, tačiau vietinė valdžia jį uždraudė, laikydama nelojaliu sovietiniam režimui. Todėl aktyvių esperantininkų pastangomis stovykla buvo skubiai perkelta į Pamaskvį. Tuo metu būtent I. Alijošiūtė suteikė visą reikalingą informaciją – iš pradžių laiškais, o vėliau ir susitikus Vilniuje. Prieš išvykdamas į Maskvą, susiradau ją jos darbovietėje Centrinėje statistikos valdyboje. Nuo to karto gyvenimas vienaip ar kitaip suvesdavo su I. Alijošiūte. Studijų metais dažnokai pabendraudavome bendrais esperantininkų veiklos klausimais.
Po studijų pradėjau dirbti Kaune, kur ir apsigyvenau, todėl ryšiai beveik nutrūko. Netrukus atėjo Atgimimas, atkūrėme iki 1940 m. veikusią Lietuvos esperantininkų sąjungą. 1992 m. Noreikiškėse turėjo vykti tarptautinis 65-asis SAT esperantininkų kongresas. Reikėjo suburti darbingą organizacinį komitetą ir mano mintys nukrypo į Ireną. Susiradau ją ir pasiūliau dirbti Lietuvos esperantininkų sąjungos atsakingąja sekretore bei įsitraukti į kongreso organizavimą.
Netrukus I. Alijošiūtė persikėlė gyventi į Kauną. Lietuvos esperantininkų namai Kaune, L. Zamenhofo g. 5 tapo ir jos darboviete, ir gyvenamąja vieta. Nuo to laiko ji ėjo pareigas ir labai atsidavusiai, ištikimai, nuoširdžiai ir sąžiningai tarnavo esperantininkų idėjai – iš pradžių už labai kuklų atlyginimą, o vėliau – ir be jokio atlyginimo.
Alijošiūtė tarnavo, o ne dirbo. Neskaičiuodama darbo valandų, neturėdama savaitgalių, kartais ištisomis paromis atlikdavo visą administracinį ir organizacinį, kartais nematomą, bet labai reikalingą darbą. Būdama vienintelė etatinė Lietuvos esperantininkų sąjungos darbuotoja, rūpinosi viskuo ir labai kruopščiai atlikdavo visas, kartais atrodytų net neįvykdomas, užduotis. Visą laiką buvo mano dešinioji ranka visais klausimais, Irena buvo galima besąlygiškai pasitikėti. Ji neabejotinai buvo Lietuvos esperantininkų bendruomenės širdis.
Irena administravo visus Lietuvos esperantininkus, organizuodavo tarptautinės esperanto kalbos kursus, priimdavo ir globodavo esperantininkų svečius iš užsienio šalių, organizuodavo Lietuvos esperantininkų grupių išvykas į pasaulinius esperantininkų kongresus įvairiose užsienio šalyse ir pati juose dalyvaudavo. Organizuodavo kasmetinius Lietuvos esperantininkų suvažiavimus ir Zamenhofo dienas Kaune, aktyviai dalyvaudavo organizuojant kas trejus metus Lietuvoje vykstančias Baltijos esperantininkių dienas ir kitus renginius. Rūpinosi Lietuvos esperantininkų sąjungos ūkiniais reikalais, tvarkė jos finansinius reikalus, prižiūrėjo Lietuvos esperantininkų namus ir pan. Visa tai atlikdavo labai nuoširdžiai, kvalifikuotai, profesionaliai ir sąžiningai. Šias pareigas I. Alijošiūtė ėjo beveik tris dešimtmečius.
Artėjant 90-ajam pasauliniam esperantininkų kongresui Vilniuje, vykusiam 2005-ųjų vasarą, reikėjo sustiprinti esperantininkų veiklą Vilniuje. I. Alijošiūtė sugrįžo gyventi į Vilnių ir ten visa pasinėrė į pasaulinio kongreso organizavimą bei kitą esperantininkų veiklą Vilniuje. Jos indėlis į kongreso organizavimą buvo nepaprastai didelis.
Nors paskutiniuosius savo gyvenimo metus I. Alijošiūtė jau sunkiai sirgo, tačiau savo pareigų esperantininkų veikloje nenutraukė ir tęsė iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Su jos išėjimu Lietuvos esperantininkų bendruomenė neteko didelės dalies savęs. Tai atstatyti vargu ar bus įmanoma. Visų Lietuvos esperantininkų vardu reiškiu nuoširdžią ir gilią užuojautą Irenos giminėms ir artimiesiems. Liūdime visi kartu. Ilsėkis ramybėje, brangioji Irena! Parengė Povilas Jegorovas, Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas