Senomis Klaipėdos ir Vilniaus istorijomis paremtas naujas pasakojimas
I. Atrodė, kad griūna pasaulis, žemė slysta iš po kojų…
Elzė spėjo sugriebti mielus širdžiai laiškelius, daiktelius ir mergautinius aprėdus iš spintelės – sako, kad niekada nebegrįšime… Metė žvilgsnį į rytmetinį langą – taip kaskart laukdavo saulutės patekėjimo po naktinio budėjimo tamsos ir ligonių klostymo, tvarkymo… Negi taip ir nebesugrįšime… O tiek svajota, kad ir darbuosimės, ir įsimylėsime, ir šeimą kursime… Kur dabar visa tai pasitraukė? Kas mūsų laukia Vilniuje, kuris iš Lenkijos tik ką atgautas?!.
Klaipėdos geležinkelio stotyje baigiama krauti Raudonojo kryžiaus ligoninės įranga, baldeliai ir kita manta… Plaikstosi anglies ir kažkokio neaiškumo rūgštis, sudegę garai ir dar nežinia kas… Sąstatas ir jo vagonai bei platformos ant tolimesnių stoties atšakų – lyg vagys, lyg čia neturėjome tikro gyvenimo geismo ar tikrų šaknų… Čia mūsų tėvų ir senolių kapai… Jie, Miesto kapinėse, kurios apsnigusiame medyne visai greta stoties… Beje, stoties pavadinimas liko vienas – MEMEL, o KLAIPĖDA jau baltai uždažyta. Perono plytelėmis žygiuoja policininkų pora su raiščiais ant rankovių – blizga akys, batų aulai.. Blizga taip šaltai, grasinančiai, kad nesinori viso to daugiau nė matyti… O neretai į ligoninę jų būdavo atlydimi miestelėnai – policininkų pareiga ir rūpestis lydėjo globojamus nelaiminguosius…
Elzė užtraukia keleivinio vagono lango užuolaidą ir sukniumba į savo pagalvę – kam jos mergystė, kam jos svajonės atiteks ten?!. Ten, kur Vilnius, kur Vilniaus kraštas… Ak, gražus dangau, tėviške gerųjų… – kažkur pasąmonėje skamba gerai žinomos lietuvių evangelikų giesmės žodžiai ir melodija… Elzė su drauge mėgo eiti į visas miesto bažnyčias, kad sekmadienį atsikvėpti nuo savaitės dienų ir naktų budėjimų – gailestingųjų seserų darbo nė pradžios, nė pabaigos nebuvo… Tad sekmadienis, kuomet toks buvo laisvas nuo darbų ir budėjimų, atitekdavo bažnyčiai, giesmei, chorui… Ten buvo tokių pat jaunų merginų ir vaikinų, o dėka valdingo choro vadovo viskas stodavosi į vietas ir keliaudavo bažnyčios skliautais į aukštybes, nusileisdavo į susirinkusių maldininkų ausis ir širdis… Gi miesto Šaulių namuose triūbų orkestras šokdino ir nešė parketu kažkur už suvokimo ribų… Jaunystė, jos svajonės išgyveno ne tik maldų ir giesmių, bet ir ieškojimų, prisilietimų karštį, kažkokius dar nepatirtus jausmus, geismus…
Taigi, kad Elzės mergystė lyg gėlės žiedas skleidėsi tiek ligoninėje, tiek ir už jos ribų. Ir Miesto teatras, ir biblioteka – viskas laukė, kvietė, žadėjo naujus nuotykius. O vasara dovanojo dar ir maudynės jūroje – gal dar ir dar krūtinę užlies skaidri jūros banga, gal ji virs per nugarą ir pečius… Ak, gražus dangau… O kopos ir jūros horizontas, į uostą grįžtantys laivai… Ten – jūreiviai, ten meilės išsiilgę jauni vyriškiai…
————-
Kodėl taip atsitiko, kad Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninė turi iškeliauti, atsiplėšti nuo viso to?!. Pasaulis susipyko su protu – naujos erdvės reikia Trečiajam Reichui ir Lietuva turi atiduoti savo uostą, savo krantą, savo garsiąją ligoninę…
Po 1923 m. sukilimo Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, medicinos pagalbą čia tradiciškai vis dar reglamentavo buvusios Vokietijos imperijos dekretai, laisva gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universiteto diplomus turintys gydytojai, daugiausia ne lietuvių tautybės. Dėl medicinos paslaugų brangumo, kalbinio barjero, gydytojų kabinetų ir ligoninių stokos Klaipėdos bei Šiaurės vakarų Lietuvos krašto gyventojams lietuviams medicinos pagalbą gauti buvo sunku. Todėl Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija jos pirmininko daktaro R. Šliupo iniciatyva 1931 m. nutarė įsteigti Klaipėdoje gerai įrengtą ligoninę. Ligoninę projektavo inžinierius R. Steikūnas, jos statyba kainavo 1 mln. 150 tūkst. litų, dar apie 0,5 mln. litų kainavo tuometinė moderni įranga. Lėšas skyrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.
Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė atidaryta 1933 m. birželio 20 d. Ligoninės uždavinys buvo pagerinti ir padaryti prieinamesnę medicinos pagalbą Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojams. Pirmasis ligoninės direktorius buvo dr. J. Ciplijauskas (1887-1943). Įstaiga turėjo 100 lovų, veikė 3 skyriai: vidaus ligų, moterų ligų ir chirurgijos. 1936 m. buvo įkurtas ausų-nosies-gerklės skyrius ir ambulatorija. Ligoninėje dirbo 12 etatinių gydytojų ir 20 gailestingųjų seserų bei akušerių. Nuo 1934 m. prie ligoninės veikė gailestingųjų seserų kursai. Ligoninėje nuolat gydydavosi 140-160 ligonių, ji būdavo perpildyta. Todėl 1938 m. buvo pradėtas statyti gydomojo korpuso 4-as aukštas, kuris liko neužbaigtas dėl 1939 m. Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos, po kurios ligoninė netrukus buvo uždaryta. (Eilutės iš ligoninės istorijos).
Dabar tai jau istorija. O kas tuomet dėjosi jaunos merginos galvoje ir krūtinėje? Aš noriu sužinoti, jau šiek tiek ir žinau, nes ilgais Vilniaus vakarais klausiausi Elzės pasakojimų. Jie laisvai sklendė ir krito kažkur už kalvų link Klaipėdos – ten vakaruose, kur į debesis krito ir saulės rutuliai…
Jos akys ir širdis vis sakė, kad tai ne tie vakarai, kuomet karšta saulė brido į vėsias jūros gelmes… O ir greta gi ne tas jūreivis, o tik Vilnijos krašto bernelis – ar jis buvo kur nukeliavęs toliau savo pušynų, smėlynų, molynų? Žinoma, pušynai ir čia buvo išlakūs, o Vingio parkas – paslaptingas ir apjuostas Neries žydru kaspinu… Ak, kad tuos merginos aprėdo kaspinus vis nori nurišti jausmingo vaikino virpantys piršteliai – ir ten, ir čia tie patys geismai, karščiai, virpesiai, pasižadėjimai… O kas gali pasakyti ar tai tas vaikinas, ar tai ta diena, jos svaigus vakaras?.. Senoji motinėlė pasiliko Klaipėdoje ar Mėmelyje – žinoma, ligoninėje yra kitos gailestingos seselės, yra ir patyrę gydytojai, bet ar jie gali atstoti motutės matymą, žinojimą, rūpestį…
Taigi, kaip augo, mokėsi ir tapo gailestingąja sesele Elzė? Sako, kad ir vardą ji gavo kaip tik tą, kuris mieste ir krašte buvo mylimas ir dažnai skambantis krikšto tėvų lūpose ir bažnyčios skliautuose. Tėvas – kiek prasikūręs miestelėnas. Jis tarnavo pašte ir jau galėjo pasiturinčiai išlaikyti šeimą, kurioje su tėvų meile ir rūpesčiu lydimi augo keturi vaikai – Marta, Elzė, Vilius ir Olga. Taigi, vaikystė iki mokyklos prabėgo netoli gražiųjų, karališkųjų pašto rūmų. Ten ir upė buvo pašonėje – kiek kartų ji buvo perplaukta, nors pradžioje atrodė lyg plačioji, lyg Nemunas, Prieglius ar Dunojus. Tie pavadinimai skambėjo iš pasakų ar net dainelių… O per Klaipėdą, pro jos įmonėmis apstotus krantus tekėjo Danė… Tik užmiestyje ir pačiame miesto centre galėjai pamatyti jos veidus – vandenys visuomet atspindi tave ir dangų… Kokia aš, kas aš, kam aš…
Apie tai pasakojo ir pasakojo Elzė, o saulutė krito į Vilniaus vakarus – tai galėjai matyti nuo Užupio kalvų stačių…
II. Reikia įsikurti, dirbti ir vėl gyventi…
Elzė atsikelia, prausiasi, šukuoja žvilgančius ir švara kvepiančius plaukus – mažas puodelis kafijos, kaip tai buvo įprasta ir Klaipėdoje, kuomet keldavosi ir ruošdavosi į darbą ar budėjimą Raudonojo kryžiaus ligoninėje, kuri dabar Vilniaus viduryje – Tilto gatvė greta Neries vandenų kaspino, o ryte ir sekmadienį čia puikiai girdisi beveik visų Vilniaus bažnyčių varpų skambesiai – sukyla ir nenori nurimti. Arkikatedra gali visus varpus pergalėti, bet ir ji įsilieja į bendrą Viešpaties garbinimą…
Elzė skuba iš Vilnios pakrantėje prigludusio namelio į didelį ligoninės pastatą – jis nėra toks ištaigingas ar naujas kaip Klaipėdoje, bet kitur nebuvo kaip kurtis Raudonojo kryžiaus ligoninei, pabėgusiai iš Trečiojo Reicho ultimatumo atplėštos Klaipėdos ir krašto… Elzė visko nesupranta, o ir nėra kada tą viską įkirsti iki galo…
Pasaulio valdytojai Berlyne ir Maskvoje taip nori, o kitų kraštų gyventojai turi tik prisiimti, sutikti ir gyventi naujose tvarkose, vietose, sąlygose…
——————
Ką sako istorijos ir šiandienos pasakojimai apie Raudonojo kryžiaus ligoninės pastatus Vilniuje? Jie yra ne tik II pasaulinio karo aušros, bet ir Lietuvos Atgimimo netekčių pastatai, kuriuose gydytojai ir visas slaugių būrys gelbėjo miestelėnus ne tik iš kasdieninių ligų gniaužtų, bet ir iš svetimų nekviestų kariškių sužeidimų…
Viena iš tokių Vilniaus centro vietų – Raudonojo kryžiaus ligoninės kompleksas, įspaustas tarp Radvilų, Tilto bei Žygimantų gatvių. Šios patalpos tuštauja nuo 2013-tų metų (…). Didžiulėje teritorijoje buvo ir poliklinika, ir ginekologijos, akušerijos skyriai, ir parkas – netgi Juozapo Tiškevičiaus žiemos rūmų priestatas-oranžerija, gerai matoma nuo upės. Dabar visa tai stovi apleista, aptverta statybine tvora, nenaudojama ir nepelnytai pamiršta. Dalis komplekso pastatų – sovietiniai, dėžutinės architektūros, dalis – senesni, XX a. pradžios. Visi jie tarpusavyje sujungti rūsiais bei požeminiais koridoriais, kuriais galima pereiti nuo vieno komplekso krašto iki kito. Norint viską sąžiningai apeiti, prireiks bent poros valandų, tačiau, patalpos labai panašios, užtenka pamatyti rūsius bei senąjį korpusą.
Rašinio autoriai suintriguoja ir tęsia:
O mes nusileiskime žemyn, į rūsius. Visus pastatus tarpusavyje sujungia tunelių tinklas. Čia praėjimų, pralindimų, techninių tunelių tokia gausa, kad norui esant nekiltų problemų pasislėpti.
Iškopkime iš pastato skliautuotų ir kitokių rūsių, iš laiko ir metų datos. Sugrįžkime į anuomet, į 1939 metus.
Elzė po darbo skuba į repeticiją – ji ir vėl surado savo vietą chore. Senamiesčio Vokiečių gatvėje yra evangelikų bažnytėlė – už metalinių vartų, kiemo gilumoje daili barokinė Johano Kristupo Glaubico sutvarkyta bažnytėlė ir daili, ir gerai skambanti – ir varpas, ir vargonai, ir choras čia atsiskleidžia visu gražumu.
Čia norisi ateiti. Ir Elzė ateina į visas repeticija ir pamaldas kada tai leidžia darbas ir budėjimai Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Žinoma, žmogus, jaunas žmogus gyvas ne tik darbu ir pamaldomis. Vilnius turi miesto salę, kurioje koncertai veja koncertus, o teatrų gausybė – tik spėk sužinoti kur ir kada reikia nueiti, kad išgyventum teatro ar koncertų stebuklus, kurie atsiveria čia ir dabar…
Kai nėra repeticijų, pamaldų, koncertų, spektaklių, Elzė eina į pasimatymą su Vilnijos krašto berneliu. Ilgai nieko nesakau, kad aš taip pat esu atkeliavęs iš to paties Klaipėdos krašto – vieną vakarą ir aš gaunu galimybę ne tik klausti, bet pasipasakoti. Aš, kaip ir Elzės brolis – Vilius. Mano tėvai 1939 m. norėjo keliauti į Lietuvą, bet kiti dar maži vaikai – mano du broliai Jonas ir Jurgis bei sunkiai įgytas namelis Klaipėdos pietinėje dalyje, Smeltėje sustabdė lietuviškos šeimos persikėlimą į Lietuvą iš atplėšto Klaipėdos krašto.
Taigi, mes abu klaipėdiškiai. Elzė mane ir į pamaldas nusiveda – jos grožis ir paprastumas viską sutvarko ir sustato į vietas. Aš sėdžiu pamaldose, rankose laikau giesmių knygas siaurikes. Ten vokiškos giesmės, kuriose yra ir lietuvininkams žinomos giesmės. Ji gieda chore – balkone prie vargonų, o aš su parapija – apačioje. Ir ji, ir aš giedame Viešpačiui, o gal vienas kitam…
III. Post Scriptum.
Taip, 1941 metų birželis sustabdo Elzės ir Viliaus istoriją. Į Vilnių įžengia Trečiojo Reicho vermachto daliniai. Elzė lieka Vilniuje ir toliau dirba Raudonojo kryžiaus ligoninėje, o Vilius sėda ant dviračio ir mina pedalus į Rytus – neilgai trukus tą dviratininką pasiveja strimgalviais besiritantis vasaros frontas ir jis jau pašauktinis – raudonosios armijos kareivis…
Kareivis nebepamato savo vaiko užgimimo – tik išsineša žinią, kad Elzė ne viena, o su jo vaikeliu po širdimi. Ak, gražus dangau, ar galima atsukti laiką ir sustabdyti karą? Deja, ne. Ir Vilius metų metus kyla ir krinta frontų apkasuose… Ateina toji diena, kuomet reikia atsiimti Vilnių iš vermachto. Vilius žino, kad mieste – Elzė, o ir jo vaikas…
Taip turėjo būti, kad į Elzės glėbį jis atiteks be sąmonės – ne iš meilės, ilgesio, o sužeistas. Į Raudonojo kryžiaus ligoninės priėmimo skyrių įvežė Studebeker sunkvežimiu. Suraišiotą, apskurusį… Bet su gyvybe, o tai svarbiausia. Elzė lyg ir jautė, kad reikia eiti į kiemą ir pasitikti naują sužeistųjų karių grupę – vieną kartą turi būti ir Vilius. Ak, gražus dangau, o sunkvežimyje ir Vilius… Kokia laimė – Vilius gyvas. O mažasis Viliukas turės tėvą… Jis jį ir turėjo, bet dabar akivaizdžiai.
Vilius pasveiko. Daugybė sužeidimų ir jis komisuojamas. Elzė vežasi Vilių į savo namelį prie Vilnios upelio. Kaži, ką čia galima dar papasakoti. Tai yra gyvenimas, karas ir taika. Tai yra gyvenimo geismas ir džiaugsmas. Po devynių mėnesiu Viliukas jau turėjo sesutę. Krikšto tėvai pasitarė su tėvais. Jūs turbūt jau nuspėjote – Vilniuje buvo pakrikštyta Elzė, jaunesnioji Viliaus sesutė.
Ar čia taip ir buvo? Aš norėjau papasakoti ką labai norėjosi papasakoti, o ar tikėti – Jūsų priedermė. Aš buvau sąžiningas, įsimylėjęs ir laimingas. Būkite ir Jūs laimingi.
Vytautas A. Gocentas
Vilnius, 2021-01-18, pirmadienis