Praėjusių metų pabaigoje sukako 80 metų, kai Kaune 1940 m. gruodžio 26 d. buvo įkurta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS). Jos tikslas – sutelkti Lietuvos visuomenę ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Nacių okupacijos metais LLKS jau buvo tapusi nemaža organizacija, turėjusia apie 5 tūkst. narių. Tai buvo viena veikliausių pogrindžio organizacijų. Vienas iš jos vadovybės narių buvo antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys, tremtinys Klemensas Brunius (1906–1976), kurio gyvenimo ir veiklos istorija yra verta ne tik dokumentinio, bet ir meninio kino juostos.
K. Brunius gimė 1906 m. rugpjūčio 19 d. Margių kaime, tuometiniame Šeduvos valsčiuje (Panevėžio apskrityje) daugiavaikėje Petro Bruniaus (1876–1957) ir Anelės Pranytės (1876–1975) šeimoje, kuri, be Klemenso, augino dar tris sūnus ir šešias dukteris. Šeimos nariai buvo žinomi kaip itin muzikalūs, todėl visai neatsitiktinai 1924 m. Kaune surengtoje pirmojoje Lietuvos dainų šventėje Klemensas dalyvavo kartu su seserimi Salomėja ir broliu Petru.
1928 m. baigęs gimnaziją Šiauliuose, K. Brunius įstojo į Lietuvos universitetą (vėliau – VDU). Nuo 1929 m. dalyvavo universiteto studentų technikos draugijos veikloje. 1929–1931 m. dirbo Martyno Kuktos spaustuvėje korektoriumi. 1932–1934 m. dalyvavo statant Vytauto Didžiojo karo muziejų. 1933–1934 m. buvo tautinės lietuvių studentų „Neo-Lithuania“ korporacijos valdybos pirmininkas, vadovavo šios korporacijos technikų ratelio valdybai. Pasak Juozo Enčerio, K. Brunius geriausiai sugebėdavo nuraminti įsisiūbavusią korporantų sueigą, rasdamas bendras veiklos kryptis ir nukreipdamas visus konstruktyviai veiklai.
Dar studijuodamas, K. Brunius pasižymėjo kaip ypač gabus statybos inžinierius: vadovavo Parodos gatvės rekonstrukcijai ir „Neo-Lithuania“ rūmų baigiamiesiems darbams Kaune. Apgynęs diplominį projektą „Klaipėdos krašto seimelio ir direktorijos rūmai Klaipėdoje“ ir išlaikęs egzaminus, 1935 m. spalio 23 d. gavo statybos inžinieriaus diplomą.
1934 m. rugpjūčio 29 d. K. Brunius susituokė su Elena Laguckaite (1911–1990) ir apsigyveno jos tėvų namuose Kaune. Jie išaugino dukrą Vidą Bruniūtę-Jakubauskienę (1935–1989) ir sūnų Arvydą Brunių (g. 1940).
1938–1940 m. K. Brunius dirbo įvairiose statybos bendrovėse. Kartu su Povilu Dėdele (1894–1967) dirbo statybos inžinieriumi, statant Taupomųjų kasų rūmus (dabar – Kauno m. savivaldybė) ir Kauno sporto halę.
1936–1937 m. Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje K. Brunius dirbo dėstytoju, dalyvavo Lietuvos inžinierių draugijos (vėliau – Lietuvos inžinierių ir architektų draugija) veikloje, pirmininkavo jos Statybos sekcijai. Žurnale „Technika ir ūkis“ (1937 m. Nr. 4) paskelbė straipsnį „Savivaldybių techniškasis personalas ir jų darbo sąlygos“. 1938 m. lapkričio 24–26 d. Kaune kartu su 280 inžinierių ir architektų dalyvavo Antrajame jubiliejiniame Lietuvos inžinierių ir architektų kongrese.
1940 m. birželio 7d. K. Brunius buvo komandiruotas dirbti į Karaliaučių, tuo metu priklausiusį Vokietijai, kur jo bendrovė statė skerdyklą Kauno „Maistui“. Šios komandiruotės metu SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą. Komandiruotė turėjo baigtis 1940 m. liepos 18 d. Po pokalbio su vaistininku Kaziu Mažonu (1886–1985) Klemensas apsisprendė negrįžti į okupuotą Lietuvą.
1940 m. lapkričio 17 d. diplomato Kazio Škirpos iniciatyva Berlyne, jo bute (Achenbachstr. 1) buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio tikslas – sutelkti visas lietuvių tautos jėgas kovai už tėvynės išlaisvinimą . LAF steigiamojo susirinkimo protokolą pasirašė 28 asmenys, tarp kurių buvo ir K. Brunius. K. Škirpai paprašius, K. Brunius sutiko tapti vienu iš keturių jo padėjėjų – patikėtinių. Nujausdamas Vokietijos ir SSRS karo pradžią ir rengdamasis organizuoti LAF vadovaujamą sukilimą Lietuvoje, K. Škirpa sudarė būsimos Vyriausybės narių sąrašą. Joje K. Bruniui buvo numatytas darbo ir socialinės apsaugos ministro postas.
1941 m. birželio sukilimo įvykiai paskatino K. Brunių grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželio 28 d. vakare prie Virbalio jis sėkmingai perėjo sieną ir kitą dieną grįžo į Kauną. Ten aplankė J. Ambrazevičių (Brazaitį) ir perdavė jam K. Škirpos laišką. K. Brunius tapo vienu iš LLKS vadovų. LLKS vyriausiąją vadovybę sudarė: politinė vadovybė (vadovas – inž. Klemensas Brunius), technikinė vadovybė (vadovai – inž. Povilas Konkulevičius ir inž. Jurgis Lelejevas), redakcija (chemikas Jonas Deksnys). 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Balio Gaidžiūno (1911–1996) bute buvo įsteigtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Pirmąją jo vadovybę sudarė prezidiumas: pirmininkas – prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkai – krikščionis demokratas Adolfas Damušis ir tautininkas Balys Gaidžiūnas; sekretorius – advokatas Bronius Bieliukas ir plenumas. Inžinierius K. Brunius tapo VLIK plenumo nariu.
Dr. Raimundas Kaminskas
(Pabaiga – kitame numeryje)