Svarbiausių valstybės švenčių proga verta priminti, kokius praktinius žingsnius žengė Baltijos valstybės, kaip jos ėjo į nepriklausomybės atkūrimą.
Gerai žinoma, kad visuomenės gyvenimą labiausiai veikia egzistuojanti įstatymų sistema. Jei tenka gyventi pagal svetimųjų primestus įstatymus, nepriklausomybės nesitikėk, nors ir kokiomis įmantriomis formuluotėmis būtų dangstoma svetima valia.
Tačiau, jei tautos apsisprendžia svetima valia nebesivadovauti, atsiranda ir laisvės viltis. Todėl vienu iš svarbiausių to meto politinių įvykių buvo 1988 m. lapkričio 16 d. Estijos Aukščiausiojoje Taryboje priimta Respublikos suvereniteto deklaracija, paskelbusi, kad Estijos įstatymai – viršesni už „sąjunginius“. Estijos parlamentas, nepaisydamas grasinimų ir bauginimų, taip pat paskelbė visų natūralių išteklių Estijos teritorijoje – žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. – priklausomybę valstybei.
Tai buvo pirmoji oficialiai išreikšta tautinio suvereniteto deklaracija nuo pat Baltijos valstybių sovietinės okupacijos ir aneksijos pradžios. Tada sovietinė propaganda išvadino estus nacionalistais ir separatistais, kenkiančiais „tarybinių respublikų“ vienybei, nors tariamoji „vienybė“ laikėsi tik dėl žiauriausių represijų.
Tuo metu Lietuvos kompartija, net ir suvokdama, kad visuomenė keičiasi, neišdrįso paremti estų tautos valios. Tačiau po mažiau nei metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo gėdingo sandėrio metines, įvyko įspūdinga demonstracija, nukreipta prieš okupacinį režimą, dabar žinoma pasauliui kaip „Baltijos kelias“. Jame dalyvavo visų trijų Baltijos valstybių gyventojai. Daugiau kaip du milijonus dalyvių sutraukusi 670 km ilgio protesto akcija nusitęsė nuo Gedimino bokšto Vilniuje, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Daugybė protesto akcijos dalyvių susitelkė Baltijos kelio atšakose, nes dėl transporto spūsčių negalėjo patekti į pagrindinę grandinę.
Trijų valstybių gyventojus vadinti separatistais tapo nebeįmanoma. Pirmą kartą Kremliaus propaganda užspringo: toks protesto mastas buvo net neįsivaizduojamas. Taikaus protesto aktas nuskambėjo visame pasaulyje ir turėjo milžiniškų padarinių visos sovietinės sistemos erozijai. 1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena ir netrukus įvyko Vokietijos susivienijimas. Minėtų įvykių chronologija neginčijamai rodo, kokia buvo šių nepakartojamų protesto veiksmų seka. Bet kokios spekuliacijos, kad neva tik Vokietijos įvykiai turėjo lemiamą įtaką pokario pasaulio raidai, neturi jokios prasmės.
Ir to turėtų nepamiršti dabartiniai neomarksizmo propaguotojai, vėl kabinėjantys K. Markso portretus ir sovietinio stiliaus plakatus tiek Rytų, tiek Vakarų universitetuose. Tiems, kas labai nori įsitikinti, kokį „šviesų“, lygiateisį rytojų jie siūlo šių įvykių nemačiusiai dabartinei jaunimo kartai, galima pasiūlyti „komandiruotę“ į Sibiro ir Arkties mirties stovyklas – gulagus, vaizdžiai aprašytus Aleksandro Solženicyno ir daugybės kitų autorių knygose.
Pakanka priminti, su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas lietuvių kilmės amerikietės Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ rankraštis, kaip nenorėta jo išleisti, kaip buvo bandoma aiškinti, kad to niekada ir niekur negalėjo būti. Neva tai – tik nepatyrusios siaubo romanų autorės vaizduotės vaisius. Dabar ši knyga išversta į 27 kalbas ir išleista 50 valstybių, įtraukta į bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams skirtų knygų sąrašus.
Ir štai, praėjus daugiau kaip 33 metams po viešai išsakyto estų tautos pasiryžimo siekti laisvės, suvokdami, kad jau daugiau kaip tris dešimtmečius visos Baltijos valstybės yra nepriklausomos, atsiverskime Lietuvos Respublikos Seimo šių metų pavasario sesijoje numatytus aptarti „prioritetus“. Štai kaip žiniasklaidai juos pristatė už tai atsakingas Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas J. Razma: „Prioritetuose pirmiausia matomi projektai, kurie reiškia paprastą teisinį susitvarkymą. Yra nemažai projektų, kuriais sprendžiamos Europos Komisijoje pradėtos pažeidimo procedūros, kur Lietuva vėluoja suderinti savo teisės aktus su europine teise. Yra nemažai projektų, kuriais privalome perkelti europinius reglamentus ar direktyvų nuostatas.“ Ar tokie postringavimai jums nieko neprimena?
Numatydamas, kad didžiulė Lietuvos visuomenės dalis anaiptol ne taip suvokia valstybės nepriklausomybę, šis jau daugybę kadencijų Seime sėdintis veikėjas paaiškino: „Bus projektų, kurie sukels ir aštrokas politines diskusijas, ir kurių teikimas buvo žadamas rinkimų metu.“ Tarp numatytų „prioritetų“ pateikiamos lyg ir patraukliai įpakuotos formuluotės, tarp kurių yra „ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas“. Tačiau ką tai turi bendra su jau parengtu narkotikų vartojimo lengvinimu? Kaip tai susiję su vis dažniau kartojamais pasiūlymais leisti įsigyti alkoholinių gėrimų jaunesniems nei 20 metų, vis pridedant, kad „draudimais nieko nepasieksime“? Priminsiu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose iki šiol galioja leidimas pardavinėti alkoholinius gėrimus tik sulaukusiems 21-erių.
Tarp šių prioritetų įrašyta „asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra“. Skamba lyg ir gražiai. Tačiau pastarųjų savaičių praktika rodo, kad tokia „kultūra“ yra aršus ir vis stiprėjantis puolimas prieš tradicinę šeimą ir genderistinės propagandos plėtra, nesiskaitant nei su tėvų teisėmis, nei su Konstitucijoje įtvirtintomis jų prievolėmis. Ar tokia, atsiprašant, „kultūra“ yra nesutinkančių su tokiu požiūriu galimybės viešai diskutuoti blokavimas pagrindiniuose televizijos kanaluose ir net tokių žmonių atleidimas iš darbo? Kokiais teisės aktais, kokiomis visuomenės elgesio normomis galima pateisinti Kretingos pranciškonų gimnazijos kapeliono Pauliaus Vaineikio atleidimą iš pareigų? O gal tai – tik pirmas signalas? Ar į Lietuvą vėl bus sugrąžinta sovietinė praktika valdantiesiems neįtikusių darbuotojų išvarymą pristatyti kaip „išėjimą savo noru“? Kuo galima pateisinti masinių patyčių kampaniją, nukreiptą prieš principingą požiūrį išsakančius kunigus, žurnalistus ar mokslininkus? Ar vėl būsime persekiojami už „neteisingas pažiūras“ ir už tai, kad „neatsikratėme religinių prietarų“?
Nuo sovietinio režimo pradžios individai, besityčiojantys iš žmogaus prigimtinių teisių, visuomenei būdavo pristatomi kaip progresyvaus požiūrio ir naujovių skleidėjai. Pokariu besimokiusiam jaunimui tokiais buvo pristatomi išdavikai ir kolaborantai. Maža to, jie buvo liaupsinami ir net apdovanojami už savo niekšišką veiklą.
Ilgus metus, kai už bet kokį okupantų valdžiai neįtikusį poelgį ar net žodį grėsė žiauriausios represijos, Šiaulių dramos teatre vienu iš populiariausių spektaklių buvo „Velnių malūnas“. Viename to spektaklio epizode kipšų vyresnysis savo bendrą mokė maždaug taip: „Kodėl mes vadinamės velniais? Kodėl mes juodi ir su ragais? Persidažykim, nusiimkim ragus ir užsidėkim sparnus. Pasivadinkim angelais, kad niekas mūsų neatpažintų ir mumis tikėtų.“
Nesiruošiu neigti būtinybės derinti Europos valstybių ekonominę politiką arba tarptautinę poziciją, tačiau tikrai negaliu apsimesti nepastebinčiu kai kurių Europos Sąjungos veikėjų „federalistinių užmačių“, bandymų paversti Europos Sąjungą „Jungtinėmis Europos Valstijomis“, jų neigiamo požiūrio į tautinį paveldą, ypač bandymų kištis į nacionalinę teisėkūrą. Jokiu būdu Lietuva negali prisidėti prie kai kurių Briuselio klerkų, bandančių smerkti Lenkiją ar Vengriją už savarankišką požiūrį į šeimą, bažnyčią ar vaikų auklėjimą.
Daugelio Europos Sąjungos valstybių visuomenės nėra net giliau suvokusios, ką iš tikrųjų reiškia sovietinis režimas. Dabartiniai Prancūzijos ar Belgijos politikai šiandien vargiai įsivaizduoja, kokias komunistines represijas teko patirti Vengrijos, Čekijos ar Lenkijos gyventojams, kai taikos sąlygomis prieš juos buvo panaudota reguliarioji kariuomenė, kai, malšinant prieš komunistinę priespaudą sukilusius žmones, prieš juos buvo pasiųsti tankų daliniai. Mes niekada nepamiršime žuvusiųjų Vilniuje prie Televizijos bokšto, bet ar susimąstyta, kiek tada žuvo Prahoje ar Budapešte? Kas suteikė apie tai niekada net nesusimąsčiusiems Europos Sąjungos veikėjams teisę pamokslauti, kaip lenkų ar vengrų tautoms dera tvarkytis savo valstybėse? Beje, neseniai paskelbtame Europos Sąjungos vyskupų laiške primenama, kad tokie klausimai, kaip gyvybės apsauga, vaikų ugdymas ar šeimos samprata, turi būti nagrinėjami, nenusižengiant krikščioniškos moralės principams.
Jonas Jasaitis