Įvairiai galima grįžti į praeitį. Kartais į to laiko nuotaiką gerai sugrąžina anksčiau parašyti posmai. Po kelių lemtingųjų 1990 metų kovo dienų, to paties mėnesio 20-ąją, parašiau eilėraštį „Kovo 11-oji“. Keletą posmų priminsiu:
„Kiekvienas pavasaris atneša džiaugsmą, kiekvienas.
Kiekvieno pavasario laukiam lyg ryto, lyg šventės,
Saulės šviesos tarsi upės vandens pripildytos dienos
Vėl žadina augti, atgimti, gyventi.
Bet būna pavasariai, patikėk, kartais būna,
Kai ne įšalą tirpdo, ne lytis upės plukdo ir varto.
Būna pavasariai, kai tvirtovės, kalėjimai griūna,
Kai nutrūksta grandinės nuo amžiams prikaustyto vergo.
Kovo 11-ta, gyvenimo naujo mano pavasari,
Taip lauktas, sapnuotas ir taip netikėtas,
Kokią dalią tu žmogui šį kartą parneši,
Ar sušils jis ant rankų prie Laisvės savos pakylėtas?“
Jau praėjo 31 metai ir galime pasvarstyti, ar tapome saugesni, laimingesni. Manau, kad saugesni tikrai tapome, tačiau laimę sunku išmatuoti. Gyvename sunkiu, sudėtingu laiku, kai visame pasaulyje siaučianti pandemija neaplenkė ir Lietuvos, tad tenka gyventi karantine, kur tiek draudimų ir suvaržymų. Lyg ir ne tokios buvo šventos Kalėdos, Naujųjų metų sutikimas, Vasario 16-osios paminėjimas. Labai norėjosi palinkėti tikrai pavasariškos, šviesios Kovo 11-osios šventės. Bet ir ji nebuvo tokia, kokios norėjome arba tikėjomės po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų.
Pasikeitė Lietuva, daug kur tapo gražesnė, turtingesnė. Užaugo nauja jaunimo karta. Vyresnieji išeina amžinajam poilsiui. Jau nebeturime 40 buvusių Aukščiausiosios Tarybos deputatų, iš jų ir 37 signatarų, pasirašiusių Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Aktą.
Vis toliau tolsta Sąjūdžio idėjos. Lyg ir pamirštame, kokios svarbios mums tada buvo tautiškos ir krikščioniškos vertybės: atgauti tikrą valstybingumą, kuris garantuotų lietuvių tautos, lietuvių kalbos, kultūros ir visų tradicijų išlikimą, perdavimą ateities kartoms. Negalėjome ir pagalvoti, kad Lietuvoje gali būti priimami šeimų surogatai, kuriuos deklaruoja Stambulo konvencija, kad ketinama svetimomis raidėmis sudarkyti lietuvišką raidyną ir vos ne visa tauta murkdoma į Antrajame pasauliniame kare įvykdytų nusikaltimų pelkę. Visa tai tikrai temdo mūsų šventinę nuotaiką.
Lyg ir nieko daugiau netroškome, kaip sukurti tvirtą valstybę, kurioje būtų ne tik gražūs ir modernūs miestai, bet ir gyvybingas kaimas su stipriais ūkininkais. Buvome įsitikinę, kad tam tarnaus ir nauja švietimo, mokymo ir studijų sistema, gausus pasaulinio lygio mokslinis potencialas. Kaip Sąjūdžio širdis buvo atgimusi ir pakilusi inteligentija, menininkai, poetai, rašytojai, aktoriai ir kt. Galvojome, kad šiems žmonėms dirbti ir kurti Lietuvos žmonių labui nepriklausomoje Lietuvoje bus dar laisviau, lengviau, mieliau. Kiek daug dar jiems esame skolingi!
Tada turėjau svajonę, kad daug pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių sugrįš į Lietuvą ir, turėdami platesnį, kokybiškesnį gyvenimo patyrimą, jį perduos savo tėvų žemei. Gal nemokėjome pakviesti, nemokėjome priimti? Dar daugiau žmonių pasirinko emigranto kelią. Bet ne tai blogiausia. Dabar taip svarbu užsienyje gyvenančius lietuvius ir toliau išlaikyti Lietuvos vaikais, išsaugoti abipusį gyvybinį ryšį visose srityse. Šiuo metu, kai beveik visose šalyse yra labai griežti karantino reikalavimai, abipusis bendravimas pasidarė dar sunkesnis.
Nepaisant šių tamsių šešėlių, visus kviečiu prisiminti 1990 metų kovo 11-ąją. Didelė Dievo dovana gyventi laisvai, nors taip dažnai ją panaudojame ne tam, ko siekėme ir kas privalėtų būti. Laukia dar daug darbų, kuriems reikia susitelkti ir nepamiršti esminių, brangiausių dalykų. Pandemija praeis, o žmonės ne tik išsaugos ir apgins savo valstybės tikrą nepriklausomybę, tautiškumą, kalbą, tikrąsias dorovines vertybes, bet ir gyvens laimingai.
Dr. Leonas Milčius
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras