Pasinaudojant pandemija ir gana didelės dalies rinkėjų apatija, įvyko šliaužiantis valdžios perversmas. Kitaip šio proceso nepavadinsi. Todėl dabar turime Seimą, kuriame sėdinčios „valdančiosios daugumos“ nerinkome. Turime ministrus, kurių dalis labiau primena arkliško humoro stiliumi surežisuoto spektaklio personažus, bet ne itin atsakingoms sritims vadovaujančius specialistus. Chaotiški valdžios veiksmai vis labiau didina sumaištį ir jau kelia grėsmę visuomenės ir valstybės saugumui.
Ateizmas sugrįžo. Bažnyčias – ištuštinti!
Dalis mūsų skaitytojų dar puikiai prisimena sovietinio ateizmo metodus. Kai buvo bandoma sulaikyti tikinčiuosius, norinčius dalyvauti Šiluvos atlaiduose, staiga atsirasdavo gausybė perspėjimų apie aplinkinėse fermose siaučiančią snukio ir nagų ligos epidemiją. Būdavo pertveriami keliai, atsirasdavo milicijos postai, būdavo skiriamos baudos važiuojantiems per neva „užkrėstas teritorijas“. Ir štai po kelių dešimtmečių su panašiomis priemonėmis susidūrėme, artėjant šių metų šv. Velykoms. Televizorius rodė milžiniškas sustabdyto transporto kolonas, sustiprintus policijos postus, jiems į pagalbą mobilizuotus šaulius ir net kariškius. Postų saugotojai ekranuose rūsčiai aiškino, kad net dronais bus gaudomi visi, kurie bandys prasmukti. Net pas atvažiavusius apsilankys policija. Tik kažkodėl tie, kurie turėjo daugiau laisvų pinigėlių, nėmaž nesijaudindami dėl galimų grėsmių, skraidė į Turkijos ir Egipto kurortus. Jiems jokios epidemijos ir jokios baudos negrėse. Panašiai kaip ir tiems, kurie anais laikais Šiluvos atlaidų dienomis važiuodavo į Krymą ar Kaukazą.
Bet štai tuoj pat po Velykų buvo atšaukti judėjimo tarp savivaldybių apribojimai, nors „kovidinių“ susirgimų kreivės, jei tikėtume oficialiais pranešimais, tuo metu žaibiškai šovė į viršų. Ministras, apie mediciną ir sveikatos apsaugą sprendžiantis, vadovaudamasis nedažnai sergančio paciento patirtimi, ramiai postringavo, kad judėjimo ribojimai nedavė rezultatų, kurių buvo tikėtasi. Kaip rodo tradicijos, per Atvelykį tokio norinčių keliauti pas artimuosius srauto Lietuvoje nebūna.
Tai gal ir šiuo atveju svarbiausias buvo ne pats „kovido“ pavojus, kiek siekis, kad giminės per svarbiausias šventes nesusitiktų, kartu nenueitų į Prisikėlimo Mišias? Kad į bažnyčias žmonės išvis nevaikščiotų, o pamaldas stebėtų per televizorių… laikydamiesi saugaus „socialinio“ atstumo. Esą klūpoti gatvėje, kur pro tave zuja įvairiausi subjektai, yra saugiau, nei laikantis 2–5 metrų atstumo būti erdvioje bažnyčioje. Atkaklesni prie šventovių tempė sulankstomas kėdes. Dvasiškiai, kurių vyresnieji kolegos dar prisimena dalyvavimą, leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, vaikščiojo tarp susirinkusių prie šventovės su Komunijos taurėmis ir net su aukų lėkštelėmis. Ar tai ne pasityčiojimas iš pamaldų ir religinių įsitikinimų?
Šeimas – sunaikinti!
Kai tradicinė šeima vis labiau tituluojama kaip prievartos ir smurto šaltinis, su kuria „laisvių“ ir „vaivorykščių“ nešėjai ruošiasi kovoti stambuliškomis konvencijomis, briuseliškomis sankcijomis ir F. Engelso „filosofinėmis“ išvadomis, yra labai nepageidautina, kad susitiktų broliai ir seserys, vaikaičiai ir seneliai. Po tokių pasibuvimų tėviškėse būtų nepalyginamai sunkiau įtikinti gyventojus, kad šeima tėra tik atgyvena, tik prietarai, nederantys prie vaivorykštinių propagandinių kokteilių apie baisiausiai persekiojamas moteris ir „netradicines mažumas“. Ar jie patikės jau ne tik prastuose pramoginiuose filmuose, bet ir tariamai rimtose žinių laidose nuolat peršama idėja apie šeimos narių bendravimą neva pakeičiantį „šunomanijos“ suklestėjimą? Dar kas nors ims ir paklaus, ar šuniukas tau senatvėje atneš lėkštę sriubos, ar atstos, kad ir meiliausias, už kelis šimtus tūkstančių eurų įsigytas veislinis Lady Gagos tipo ciuckis vaikaičių rankas, apsivijusias aplink močiutės ar senelio kaklą…
Nejaugi siekiama suniekinti šeimą, išvadinant ją priespaudos ir smurto šaltiniu? Išsityčioti iš meilės, keičiant ją tariamų, neretai net šlykščių malonumų rinkiniu, galų gale net pasikėsinant į prigimtinę lytį ir užgožiant ją „socialinių lyčių“ karikatūromis?..
Išrinks televizorius!
Per praėjusių metų pabaigoje pratarškėjusią neva „rinkimų“ kampaniją tarsi iš kažkur išlindo ir atsidengė gerokai padidėjęs būrys blyškių žmogystų, kas kelis mėnesius keičiančių „partijas“ ir „programas“. Susiformavo grupuotė, kuri dabar vis įžūliau bando išsiaiškinti, kokias niekšybės ribas dar galima peržengti, nerizikuojant gauti per nagus. Jie jau nuėjo gana toli. Per daug toli. Dalis neabejingų žmonių kurį laiką dar tylėjo, nes visi perversmininkų grupuotės veiksmai atrodė per daug absurdiški, kad taptų tikrove. Tylėjome per ilgai. Todėl atsidūrėme padėtyje, į kurią bent jau per artimiausius dešimtmečius nesitikėjome būti sugrąžinti.
Deja, tai tapo tikrove. Norint sunaikinti tautos ryžtą priešintis, reikia ją įtikinti, kad paprasti žmonės „valdžiai“ jokios įtakos seniai nebeturi. Reikia į kasdieninę buitį įkišti jėgos struktūras, įpratintas tik vykdyti įsakymus, kurios užsiimtų ne tik viešų diskusijų, bet ir privačių „veidaknygės“ paskyrų kontrole. Ko gero visa tai greitai taps net „įkalčiais“, kai bus sprendžiama, ar paskelbti tave, žmogau, „grėsme valstybei“. Juk grėsme jau buvo paskelbtas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Kovo 11-osios Akto signataras, mokslų daktaras, buvęs vicepremjeras, atsakingas už valstybės saugumą, Zigmas Vaišvila, kuriam iškelta… baudžiamoji byla. Jo artimieji (žmona, dukra) fotografuojami net asmeninėje erdvėje. Kodėl? Niekas nesiaiškina, nes taip neva būtų trukdoma teisėsaugai…
Gal taip siekiama sunaikinti istorinę atmintį, ištrinti ir net apjuodinti viską, kas susiję su laisvės kova, sumenkinti tautos iškovojimus ir net Sąjūdį, pakišus nepriklausomą valstybę po tariamų tarptautinių įpareigojimų uždanga? Vos ne kasdien mums kalama, kokia neva prieštaringa asmenybe buvo laisvės kovotojas Jonas Noreika. Esą ir ant buvusios KGB sienos jo pavardės tuoj neliks, kaip ir dar kelių dešimčių kitų. Interneto svetainėse prikišta niekieno neįrodytų postringavimų apie jo tariamą dalyvavimą holokauste. Tokios rašliavos skleidėjų nėmaž netrikdo, kad tariamas nacių talkininkas buvo gestapo uždarytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nors ir turėjęs visas galimybes pasitraukti į Vakarus, vis dėlto liko Lietuvoje ir KGB sušaudytas 1947 m., užkastas Tuskulėnuose. Pastaruoju metu dažnai minima net Jono Noreikos anūke prisistatanti Silvia Foti, labai nudžiuginusi Kremlių. Tiesa, anūkė gimusi 1961 m. Čikagoje, niekada savo senelio nemačiusi ir močiutės paprašyta neliesti jo atminimo, žinių apie Jono Noreikos tariamus nusikaltimus gavusi iš tokių etatinių lietuvių tautos šmeižikų, kaip jau ne vieną bylą prieš Lietuvą pralaimėjęs Grantas Gočinas (Grant Gochin), teigiantis, kad „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“. Bet čia jau kita, daug platesnė tema.
„Overtono lango“ metodika, nepaisant viso jos primityvumo, pasirodė labai veiksminga dabartinėje Lietuvoje. Šį kartą iš tikrųjų jokių Seimo rinkimų tikrąja šios sąvokos prasme nebuvo. Buvo tik gana šlykšti jų parodija. Pandemijos akivaizdoje žmonės nesirinko į susibūrimus ir tik spoksojo į kažkieno seniai užvaldytą televizorių, kuris aiškino, kokie kvaili ir nedori buvo tie, kurie iki tol turėjo trapią daugumą valdžioje, ir kokia išmintinga bus naujoji dauguma. Beje, kokia bus ta dauguma, dauguma žiūrovų nė nenutuokė. Kokios pozityvios tautinės jėgos bando vienytis, planavusieji balsuoti net nebuvo informuoti. Jų per televizorių nerodė, jų pavardžių ir veidų nebuvome spėję net pamatyti, nebent tik trumpučiuose sukarikatūrintuose vaizdeliuose. Todėl didžioji dauguma galimų rinkėjų net neatėjo balsuoti. Tik nedaug kam atėjo į galvą tai, kad, jei pats nerinksi savo valdžios, šersi valdžią, kurią tau pakišo… per televizorių.
Jonas Jasaitis