Pabaiga. Pradžia – Nr. 7 (672)
Praėjus beveik dvejiems Terminologijos komisijos veiklos metams, 1923 m. sausio 4 d. posėdžio protokole atsiranda įrašas, kaip terminai turi būti skelbiami ir kaip parengti svarstyti pateikiamų terminų sąrašus: „Nutarta skelbti ir toliau dedant pirma lietuviškus terminus ir aiškinant juos svetimomis kalbomis, ir kur nesudaro sunkumų, tai bent keliomis. Laikraščiuose paskelbti, kad asmenis, kurie patiekia Komisijos darbui terminus, kur tik gali, greta lietuviškųjų terminų, padėtų terminus bent keliomis svetimomis kalbomis.“ Kalbamajame protokole įrašytas ir pageidavimas „darbo reikalams įsigyti latvišką ir kitomis kalbomis išleistųjų terminų žodynų“ (TKP 1923, Nr. 51).
Galima daryti prielaidą, kad lietuvių terminologus galėjo dominti Terminologijos komisijos darbo rezultatas – 1922 m. išleistas žodynas „Zinātniskās terminoloģijas vārdnīca“ (Mokslinės terminijos žodynas). Tai – reikšmingas veikalas, pasirodęs jau po to, kai komisija Latvijoje buvo baigusi darbą (tai įvyko 1921 m. rugsėjį dėl lėšų stygiaus). Į žodyną sudėta 20 sričių (turinyje 19 – neįtraukta veterinarija) terminai, suskirstyti teminiais (kartais jungtiniais) skirtingos apimties skyriais: kalbotyra, filosofija, teisė, liaudies ūkis ir finansai, muzika, tapyba, skulptūra ir statyba, gamtos mokslai, miškininkystė, chemija ir chemijos technologija, matematika, geometrija ir piešimas, fizika, mechanika ir medžiagų atsparumas, mašinų ir metalo apdirbimas, elektra ir elektrotechnika, karyba, jūreivystė, knygų pramonė, veterinarija. Iš viso žodyne yra 8398 antraštiniai terminai. Tačiau dar iki tol Latvijoje buvo išleisti specializuoti savos kalbos ir tarptautinių žodžių rinkiniai, pavyzdžiui, jūreivystės (1902, 1908), karybos (1914), statybos terminų (1922) žodynai.
Terminologijos komisijas Lietuvoje ir Latvijoje susieti suteikia progą ir šimtmetis, kurį Terminologijos komisija Latvijoje paminėjo 2019 m. Reikia pastebėti, kad tais metais daugiau šalies švietimo, mokslo ir kultūros įstaigų minėjo tokius jubiliejus: 1919-aisiais įkurtas Latvijos universitetas, pradėjo veikti Latvijos nacionalinė biblioteka. Šioje eilėje derama vieta tenka ir Terminologijos komisijai, kurios indėlis į visuomenės švietimą taip pat yra svarbus.
Latvijoje Terminologijos komisijos šimtmečio atgarsius galima justi ir dabar. Ryškus akcentas – Latvijos nacionalinės bibliotekos leidinio „Zinātniskie raksti“ (Moksliniai raštai) 6-ojo tomo „Latviešu terminoloģija simts gados“ (Latvių terminologija per šimtą metų) pasirodymas. Parengtas po 2019 m. surengtos tokio pat pavadinimo konferencijos, išleistas pernai, pristatytas šiemet, deja, kaip daug kas šiuo metu, nuotoliniu būdu. Tai bibliotekos, vienos iš konferencijos rengėjų ir jos šeimininkės, indėlis į latvių terminologų veiklos sklaidą.
Jubiliejinėje konferencijoje buvo kalbėta apie bendruosius terminologijos klausimus, terminologijos teoriją ir praktiką Latvijoje pradedant XIX a. viduriu, nagrinėti konkrečių sričių – bibliotekininkystės, botanikos, energetikos, knygų leidybos, informacinių technologijų, švietimo, teisės, literatūrologijos, poligrafijos, vaizduojamojo meno – terminai bei su jais susiję klausimai ir kt. Iš 21 perskaityto pranešimo rinkinyje paskelbta 12 straipsnių, kuriuose nagrinėjama terminų istorinė raida ir dabartinė tvarkyba. Vienas iš straipsnių skirtas pirmųjų Latvijos ir Lietuvos terminologijos komisijų veiklai aptarti.
Pagrindinės aptariamo straipsnio išvados, kad tarp pirmųjų terminologijos komisijų esama ir panašumų, ir skirtumų. Panašumai remiasi tuo, kad (kaip matyti iš prieš tai aptartų dalykų) Lietuvoje komisija buvo įkurta Latvijos pavyzdžiu. Tiesa, Lietuvoje jos veikla truko ilgiau – maždaug penkerius metus (1921–1926), o Latvijoje dėl biudžeto lėšų stygiaus tik dvejus (1919–1921). Vis dėlto pirmųjų komisijų veikloje išryškėjo nemažai skirtumų. Latvijoje terminologų dėmesio sulaukė daugiau valstybės gyvenimo sričių, nes buvo didesnis skaičius pakomisių (32), nei Lietuvoje (10). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje komisijos personalinė sudėtis keitėsi, ir čia į terminų kūrimą įsitraukė gerokai daugiau specialistų. Kaip matyti iš komisijos posėdžių protokolų, daug laiko posėdžiuose buvo skiriama pačios komisijos veiklai – pakomisių (vadinamų komisijėlėmis) sudarymui, pasiskirstymui pareigomis, atlyginimui už darbą, apsvarstytų terminų taikymui praktikoje ir pan.
Išliekamąją vertę turintis komisijų veiklos rezultatas yra abiejose šalyse išleisti pirmieji mokslinės terminijos žodynai: Latvijoje – 1922 m., o Lietuvoje – 1924 m. Jie skiriasi tiek formatu ir apimtimi, tiek sandara ir turinio kokybe. Latvių žodynas „Zinātniskās terminoloģijas vārdnīca“ parengtas rimčiau (kaip jau minėta, jį sudaro 20 sričių, iš viso per 8000 terminų), o lietuviškas leidinys „Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos“ yra kišeninio formato, apima septynių sričių (akcizo, teisės, kelių, telefonijos, geografijos, švietimo ir politinės ekonomijos) terminus ir išleistas komisijos sekretoriaus A. Vireliūno privačia iniciatyva, tačiau nepakankamai geros kokybės, dėl ko buvo gana griežtai kritikuojamas.
Negalima nepaminėti iškilių kalbininkų, kurie aktyviai darbavosi pirmosiose terminologijos komisijose: Latvijoje – Janis Endzelynas (Jānis Endzelīns), Pėteris Šmitas (Pēteris Šmits), Ernestas Blesė (Ernests Blese), Lietuvoje – J. Jablonskis, K. Būga ir kt. Svarus buvo įvairių sričių specialistų indėlis į tam tikrų sričių terminų kūrimą, kurių rezultatais naudojamasi ir dabar tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje.
Pirmųjų terminologijos komisijų įkūrimas ir jų vaidmuo kiekvienoje iš šalių vertintinas panašiai. Cituojant Marį Baltinį (Māris Baltiņš), dabartinį Latvijos mokslų akademijos Terminologijos komisijos pirmininką ir Latvijos nacionalinės bibliotekos mokslinio straipsnių rinkinio „Latviešu terminoloģija simts gados“ atsakomąjį redaktorių (panašias mintis jis išsakė ir per leidinio pristatymą), taip buvo pereita nuo individualios (atliekamos vieno asmens), privačios (neturint tam tikro įpareigojimo ir pareigų) ir spontaniškos (pagal konkretaus specialisto supratimą bei tiesioginius poreikius) terminokūros prie kolektyvinės (daugelio tam tikros srities žinovų), planingos (stengiantis aprėpti srities terminų visumą, ne kuriant izoliuotus terminus atskiroms publikacijoms) ir institucionalizuotos (turint aiškiai apibrėžtą įpareigojimą veikti vadovaujant tam tikrai institucijai) veiklos.
Doc. dr. Regina Kvašytė
Komentarai ir šaltiniai:
1. Straipsnis parengtas pagal Valstybinės tyrimų programos projektą „Latviešu valoda“ (Nr. VPP-IZM-2018/2-0002).
2. Pirmosios Terminologijos komisijos protokolai (TKP Nr. 1–80), saugomi Lietuvių kalbos instituto Terminologijos centre. Citatos iš protokolų ir kitų šaltinių pateikiamos autentiškai, rašyba netaisyta, tik atsisakyta įvairių techninių išryškinimų.
3. Čia ir toliau cituojama iš „Jablonskio raštų“. T. 1. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1933, p. 224–228.
4. Latvijā izdotās latviešu valodas vārdnīcas. Bibliogrāfisks rādītājs (1900–1994). Sast. M. Banga, G. Cakule, S. Kļaviņa, B. Mūrniece, S. Zariņa. Rīga: Latvijas Universitāte, 1995.
5. Kvašīte R. Pirmās Terminoloģijas komisijas Latvijā un Lietuvā. Zinātniskie raksti 6 (XXVI). Latviešu terminoloģija simts gados. Atb. red. Māris Baltiņš. Rīga: Latvijas Nacionālā bibliotēka, 2020, 74–92 lpp.
6. Baltiņš M. Terminrades process un principi. Latviešu valoda. Red. A. Veisbergs. Rīga: LU Akadēmiskais apgāds, 2013,
426 lpp.