Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. įvairioms veiklos sritims Lietuvoje reikėjo savų terminų, tačiau anuomet jų tvarkyba ir kūrimas moksliniais pagrindais dar nebuvo vykdomas valstybiniu lygiu, nes nebuvo už tai atsakingos institucijos.
Tokia atsirado prieš 100 metų, kai 1921 m. kovo 14 d. prie Švietimo ministerijos buvo sudaryta Terminologijos komisija. Įsakymą (kovo 29 d. paskelbtą „Vyriausybės žiniose“) pasirašė Ministras Pirmininkas Kazys Grinius ir švietimo ministras Kazys Bizauskas.
Į pirmąjį posėdį komisijos nariai buvo sukviesti daugiau kaip po mėnesio: „Iš Švietimo Ministerijos 1921 m. balandžio 21 d. 5 valandai vakaro 10 kviestųjų į pirmąjį Komisijos posėdį jos narių lig 5 val. 20 min. atėjo: 1. K. Būga, 2. A. Dambrauskas, 3. Pr. Dovydaitis, 4. J. Jablonskis, 5. Pr. Mašiotas, 6. A. Smetona ir 7. A. Vireliūnas. Palaukę lig 5 val. 30 min. susirinkusieji, nežiūrėdami neatėjusių Komisijos narių V. Požėlos, J. Tumo ir A. Varno, nutarė posėdį pradėti. Posėdžio pirmininku išrinktas A. Smetona, sekretorium – A. Vireliūnas. Aiškintasi Komisijos uždaviniai ir darbo sutvarkymas. Buvo iškelta pirmiausiąjį Komisijos uždavinį esant suvienodinti oficialinė valstybės įstaigų kalba. Taip pat susirinkusieji pasisakė reikiant peržiūrėti ir pataisyti ir šiaip sau įvairių mokslo šakų terminai <…> Nutarta paskelbti laikraščiuose komisiją susidarius ir pradėjus dirbti“ (TKP 1921, Nr. 1). Kitame komisijos posėdyje išrinkti Terminologijos komisijos pirmininkas (Antanas Smetona) ir sekretorius (Antanas Vireliūnas) (TKP 1921, Nr. 2), tiesa, per penkerius pirmosios komisijos veiklos metus šias pareigas ėjo ne vienas asmuo. Svarbu paminėti, kad komisija skyrė dėmesį ne tik terminų tvarkybai, bet ir kitiems kalbos klausimams: svarstė geografinių vardų, tautovardžių formas ir pan.
Terminologijos komisijos šimtmečio proga Lietuvių kalbos instituto, kurio padalinys yra Terminologijos centras, svetainėje paskelbtas priminimas – nuoroda į terminologės, instituto direktorės dr. Albinos Auksoriūtės straipsnį „Terminologijos komisijos (1921–1926) veiklos apžvalga“ žurnale „Terminologija“ (Nr. 18, 2011, p. 80–91), o žurnale „Gimtoji kalba“ išspausdintas jos straipsnis „Terminologijos komisijos įkūrimo šimtmečiui“ (Nr. 3, 2021, p. 3–9). Šio straipsnio tikslas – plačiau supažindinti mokslo bendruomenę su kai kuriomis Terminologijos komisijos kūrimosi aplinkybėmis.
Tačiau gali kilti klausimas, kodėl užsimota kalbėti apie Lietuvą ir Latviją. Pirmiausia todėl, kad Lietuvoje Terminologijos komisija buvo įkurta Latvijos pavyzdžiu. Prie to svariai prisidėjo Jonas Jablonskis. Švietimo ministerijos mėnesiniame žurnale „Švietimo Darbas“ 1920 m. gruodžio mėnesį, taigi, dar prieš įkuriant komisiją, pristatydamas Latvijos švietimo ministerijos mėnraščio „Izglītības Ministrijas Mēnešraksts“ (IMM; buvo leidžiamas 1920–1939) naujausią numerį, J. Jablonskis rašo: „Prie Šviet. Min-jos ten [Latvijoje] esama Terminologijos komisijos, kuri nustato terminus įvairiems mokslo galams; tos komisijos yra keli skyriai (gamtos, prekybos, filosofijos, jurisprudencijos ir t. t.). Žmonės, kuriems tie visuomenės dalykai rūpi, spiečiasi prie Šviet. Min-jos – dirba ir įvairiuose jos terminų skyriuose <…>“ (p. 225).
Toliau išsamiai aiškinama, kokiu tikslu ir kas komisiją subūrė, kaip ji dirba, kaip ir kur apsvarstytus terminus viešina („Laikraštyje, jo sąsiuviniuose, surašomi tam tikri terminai rusiškai, vokiškai ir latviškai.“). Nors išskiriamas kalbamasis mėnraštis, kur skelbiami terminų projektai, tai buvo daroma ir oficialiame laikraštyje „Valdības Vēstnesis“ (Vyriausybės žinios).
J. Jablonskis atkreipia dėmesį ir į tai, kaip įsitikinama komisijos priimtų terminų tinkamumu: „Komisija, skelbdama terminų projektą, kreipiasi švietimo laikraščiu į nusimanančius apie tą dalyką žmones, prašo juos, jei nesutinka su vienu kitu komisijos terminu, duoti jai, vieno kito komisijos termino vietoje, savus terminus, labiau tinkančius „terminų sąrašams“, skiriamiems visuomenės reikalui. Gavusi ligi tam tikro laiko (komisija pažymi tą laiką organo straipsnyje) iš šalies pastebėjimų, komisija vėl sprendžia abejojamų terminų dalyką ir galutinai skelbia juos visuomenės reikalui“ (p. 225).
Siekdamas, kad patirtis būtų perimta Lietuvoje, J. Jablonskis ragina važiuoti susipažinti su komisijos veikla: „Latvių pavyzdžiu ir mes galime naudotis. Kai kam reikėtų, gali būt, ir į Latvius nuvažiuoti – pasižinti vietoje su šiuo jų Šviet. Min-jos darbu“ (p. 225–226). Pabrėžiama tokios veiklos svarba ir prasmė (ypač akcentuojamas švietimas): „Kur taip daroma jaunojoje valstybėje, negali būti tos terminų „netvarkos“, su kuria tenka susidurti dabar įvairiems mūsų vadovėlių rašytojams“ (p. 225).
Norėtųsi pacituoti ir kalbamajame straipsnyje išsakytą bendresnį J. Jablonskio pastebėjimą, iš dalies tinkantį ir dabartinei situacijai apibūdinti: „Apie latvių gyvenimą mes labai maža težinome <…> Apie tai, kaip pulsuoja ten naujas visuomenės gyvenimas, kas ir kaip dirbama dabar mokyklose, mes beveik nieko nežinome, nors jų gyvenime, ypačiai Šviet. Min-jos aparate, daug kas turėtų būti ir mums šiuo kartu labai įdomu ir, man rodosi, pamokoma, paraginama. Mokyklos, mokiniai, mokytojai, sprendžiant iš jų Šviet. Min-jos laikraščio, – turiu galvoje ne šį vieną to laikraščio sąsiuvinį, – dirba, matyti, labai intensingai, labai smarkiai, nors be triukšmo, be smarkių obalsių, be karšto kovojimo dėl įvairių mažmožių“ (p. 224). Ne mažiau svarbus ir pageidavimas turėti informacijos apie Latvijoje išleistus vadovėlius (gal ir naudotis jais): „N. B. Mūsų leidimų Komisijoje ar Min-jos sandėlyje reikėtų laikyti ir po kelis egzempliorius visų tų leidinių, kurie latvių išleisti mokyklai…“ (p. 226).
Vėliau, 1921 m. vasario 27 d., visuomenės ir politikos dienraštyje „Lietuva“ (Nr. 46) J. Jablonskis primena, kad mintis apie Terminologijos komisijos sudarymą viešai iškelta 1920 m.: „Lietuvos“ Kalėdų numeryje [„Terminų dalykas“. Lietuva, Nr. 282 (564), 1920-12-24, p. 6; žr. Jablonskio raštai. T. 1. Red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1933, p. 210–212] buvo išspausdintas šito turinio jau vienas straipsnis. Dabar, po dviejų mėnesių, vėl tenka kalbėti tuo pačiu reikalu: nieko ligi šiol nepadaryta…“ (p. 226). Pabrėžiama, kad „prieš Kalėdas buvo jau šis tas daroma: prie Šviet. Min-jos darėsi terminų komisija, kuri, kaip tuokart buvo laukiama, ims pagaliau tikrai rūpintis mūsų terminologijos dalyku. Tos įstaigos, ar tos mokslo ir darbo šakos, kurioms rūpi savų terminų dalykas, buvo prašomos daryti savo tarpe, kaip buvo rašoma ir „Lietuvoje“, atskiras komisijas terminams <…>“ (p. 227).
Toliau straipsnyje tęsiama latvių patirties sklaida ir pateikiamas jos vertinimas: „Švietimo Ministerija, pavesdama šitą terminų dalyką tam tikrai savo komisijai ir suragindama į tą darbą kitas darbo žmonių komisijas, eina ar eitų Latvių šviet. min-jos takais: ten prie šviet. ministerijos dirba, kiek matyti iš latvių laikraščių ir girdėti iš jų raštų žmonių, ir dirba, pasakysim, sėkmingai ir labai plačiai „terminologijos komisija“.
Su ta pagrindine terminų komisija susižino ten įvairios kitos valstybės aparato terminų komisijos… Tų komisijų darbas skelbiamas ten kas mėnuo ar beveik kas mėnuo ir Šviet. Min-jos organe [IMM], apie jį pranešama įvairioms valstybės darbo šakoms ir pagrindiniame valstybės laikraštyje [„Valdības Vēstnesis“]. Terminų mišinio ten, rodosi, nėra: tų komisijų terminai, nustatyti su Šviet. Min-jos komisija, ten yra privalomi visoms valstybės aparato šakoms, terminų darbu ten suinteresuota mokytinė visuomenė ir mokykla, ir tas darbas duoda ten, kaip matyti, visai gerų vaisių…“ (p. 227–228). Raginama aktyviai veikti: „Bet apie visą šitą dalyką buvo kiek parašyta, kiek pakalbėta, ir dabar kažin kodėl vėl nieko negirdėti. Kas čia kaltas, kas čia nekaltas – spręskite patys. Reikia imti kas vyriškai dirbti, vyručiai“ (p. 228).
Pabaiga – kitame numeryje
Doc. dr. Regina Kvašytė