1934 08 04 – 2021 04 17
„Vardan tos gražesnės, laisvos Lietuvos…“
Netekome garsaus Vilniaus Vytauto Didžiojo (Vytautinės) gimnazijos alumno, žymaus menininko, architekto Jaunučio Vincento Makariūno. Šioje žemėje visi esame laikini svečiai, bet taip norisi gyventi amžinai, jei ne žemės būtyje, tai nors žmonių atmintyje. Reiškiame gilią užuojautą velionio šeimai, dukroms – menininkei Irmai, architektei Agnei ir kitiems artimiesiems, mūsų gimnazijos alumnui, velionio broliui Kęstučiui.
Mūsų bendruomenė neteko šviesios asmenybės, Lietuvos patrioto. Jis buvo vilnietis, senųjų vilniečių ainių kartos atstovas, kuriam buvo ne tas pats, kaip atrodo jo gimtasis Vilnius. Velionis J. V. Makariūnas, gimęs lietuvių mokytojų šeimoje, pakrikštytas lietuvių Šv. Mykalojaus bažnyčioje, bet gimimo metrikose lenkų valdytame Vilniuje įrašytas sulenkinta pavarde. Jis pergyveno lemtingus istorijos etapus – lenkų okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, sostinės atgavimą, sovietmetį, galiausiai – išsvajotą Lietuvos nepriklausomybę.
Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė, jos emeritė Danutė Bronė Puchovičienė, daug bendravusi su J. V. Makariūnu, kartu įgyvendinusi dabartinės Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos statybų projektą, prisimena: ,,Atkuriant ir atstatant Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, Jaunutis Vincentas Makariūnas buvo vienas iš gimnaziją baigusių abiturientų, įnešęs didžiausią indėlį į jos klestėjimą. Tai prilygsta vieno iš gimnazijos įkūrėjo Jono Basanavičiaus indėliui mūsų Tėvynės žmonių kolektyvinėje sąmonėje.”
J. V. Makariūnas buvo tarp tų išskirtinių mokinių, priimtų į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurie mokėsi ypač gerais pažymiais. Baigęs gimnaziją, 1952 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą. Jis yra sakęs: „Architektas aš esu gal ir atsitiktinai. Daugelis mano kartos žmonių, baigę gimnaziją, nelabai žinojo, kur stoti. Kartą gatvėje per gegužės demonstracijos garsiakalbį išgirdau oratoriją „Ačiū Stalinui už laimę“ ir planuotos muzikanto karjeros iškart atsisakiau, nes nenorėjau gyvenimo praleisti šitaip – apdainuodamas Staliną ir partiją… 1958-aisiais įgijęs aukštojo mokslo diplomą ir architekto-dailininko statusą, pradėjau savo ilgą ir derlingą profesinį kelią.“
1958–1961 m. J. V. Makariūnas dirbo Vilniaus vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio komandoje ir čia turėjo progų prisidėti prie to, kas jam buvo labai svarbu, – mylimo Vilniaus puoselėjimo, sukurdamas įsimintinų darbų. Po trumpo laikotarpio Vilniaus projektavimo biure sekė net trisdešimtį metų trukusi (1963–1993) veikla Komunalinio ūkio projektavimo institute. 1993–2015 m. dirbo bendrovės „Vilprojektas“ vadovu.
Svarbiausi gyvenimo projektai: Vilniuje – Karių kapinių išplėtimas (1959), kooperatyvo „Mokslas“ daugiabutis gyvenamasis namas Antakalnyje (1965), Komunalinio ūkio projektavimo instituto rūmai, kuriuose dabar yra įsikūrusi bendrovė „Vilprojektas“ ir kitos įstaigos, administracinių pastatų kompleksas tarp A. Juozapavičiaus ir Žvejų gatvių (1982).
J. V. Makariūnas su kolega architektu Algirdu Norkūnu labai daug sveikatos ir pastangų įdėjo į savo gimtosios Vytauto Didžiojo gimnazijos projekto įgyvendinimą (2002), juo džiaugėsi ir didžiavosi. 2005 m. jis projektavo Lietuvos Respublikos ambasadas Rygoje (su architektu A. Navidausku ) ir Taline (su architekte V. Devinduoniene). Parengė antkapinių paminklų projektų: Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės – Petrašiūnų kapinėse Kaune (skulptorė – D. Zubovaitė, 1960 m.), Juozo Tonkūno – Dotnuvos Gėlainių kapinėse (skulptorius – K. Bogdanas, 1969 m.), Kazio Borutos – Rasų kapinėse (skulptorius – V. Vildžiūnas, 1970 m.), Panerių memorialo su paminklu žuvusiųjų atminimui (1991 m.). 2006 m. apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos Architektūros riterio ordinu
Apie vieną žymiausių J. V. Makariūno kūrinių – jo gimtosios Alma Mater lietuviškosios Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatą Vilniaus Senamiestyje, Augustijonų ir Šv. Kazimiero gatvių kampe – prisimena jo kolega docentas, mokslų daktaras architektūrologas Darius Linartas: „Pastato statybų pradžia – 1996-ieji, pabaiga – 2004-ieji. Pastato plotas – 6595 kv. m. Tai vienas iš nedaugelio nepriklausomybės metais suprojektuotų ir sostinės senamiestyje įgyvendintų šios srities objektų. Pastato vieta – atsakinga ir specifinė: Vilniaus senamiestis, kampinis Šv. Kazimiero ir Augustijonų gatvių sankirtos sklypas. Situacijos ypatumai buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs daugelį tiek estetinių, tiek utilitarių pastato parametrų.
Gimnaziją sudaro du funkciniai blokai – bendrųjų patalpų ir mokomasis. Bendrųjų patalpų bloke įrengtos aktų ir sporto salės, valgykla, administracinės patalpos. Mokomasis blokas suprojektuotas aplink vidaus kiemą. Paminklosaugos reikalavimai, griežtai reglamentavę aukštingumą šiai vietai (2 aukštai ir šlaitinis stogas), lėmė vieną iš svarbesnių projektavimo problemų – ploto trūkumą numatytam mokinių skaičiui. Siekiant ją išspręsti, nuleidus žemyn kiemo dalies lygį, buvo įrengtas papildomas cokolinis aukštas, kuriame išdėstyta dalis klasių.
Klasės suprojektuotos trimis flangais. Du iš jų langais atgręžti į vidinį kiemelį, trečiasis – į Šv. Kazimiero gatvelę. Vidinis kiemelis skirtas rekreacijai. Tai iš dalies kompensuoja lauko teritorijos ir žalumos trūkumą. Abu blokus jungia erdvūs holai su centrine atvira laiptine, apšviesta stoge įrengtais švieslangiais. Didžiosios kiemelio ir holo erdvės papuoštos monumentalaus meno akcentais – teminėmis skulptūromis.
Harmoningo santykio su supančiu istoriniu užstatymu ieškota ne tik panašių parametrų tūriais ir masteliu, bet ir fasadų sprendiniais. Postmoderni pastato išraiška su laisva istorinių stilių interpretacija ir detalių stilizacija, žaisminga įvairaus dydžio ir formų angų kompozicija, papildyta rustų, karnizų, arkinių ir sijinių sąramų motyvais, padeda pastatui sklandžiai įsilieti į aplinką, bet kartu nesusitapatinti su ja.“ Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos alumnai