Neseniai portalas delfi.lt paskelbė, kad „šalies psichologai ir psichoterapeutai ragina įteisinti tos pačios lyties partnerystes“.
Publikacijoje rašoma, kad per šimtą visuomenėje žinomų specialistų atviru laišku kreipėsi į valstybės vadovus ir Seimą vildamiesi, kad tai pagerins LGBT bendruomenės psichikos sveikatą ir visuomenės saugumą. Esą dėl to, kad vienalytės ir skirtingų lyčių poros patiria tuos pačius jausmus – meilę, prieraišumą, norą rūpintis, įsipareigoti vienas kitam, visoms poroms turi būti suteiktos lygios teisės, mat kuo daugiau žmonių jausis saugūs ir laimingi, galėdami kurti ir įteisinti savo santykius, tuo tvirtesnė ir saugesnė bus mūsų visuomenė. Bent jau taip mano psichologė-psichoterapeutė Ieva Bieliauskienė.
Jai antrina kita psichologė Irma Skruibienė, sakydama, kad priekabiavimas prie LGBT asmenų pastariesiems kelia daug psichikos sveikatos problemų, o įteisinus tos pačios lyties partnerystes, sveikata beregint pagerėtų. Kas prie LGBT priekabiauja, psichologė nepaaiškina. Dar kita psichologė Juliana Lozovska kviečia priešintis neapykantos kurstymui visuomenėje. Vėlgi, kas tą neapykantą kursto, neatskleidžia. Bet kviečia.
Užkliūva tai, kad psichologų raginimas dėl tos pačios lyties partnerystės „atsitiktinai“ sutapo su Seimo Pirmininkės viešu pareiškimu dėl partnerystės įteisinimo. Užkliūva, nes šie du pareiškimai nėra joks sutapimas, o pigi valdančiųjų teisėkūros režisūra. Pirmiausia dėl to, kad konstitucinės teisės klausimu į Seimą kreipiasi ne teisininkai, o psichologai ir psichoterapeutai.
Kita vertus, Lietuvoje tai įprasta, nes dėl lietuvių kalbos abėcėlės papildymo W, X ir Q raidėmis, dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose nelietuviškais rašmenimis prieš keletą metų reikalavimais viešąją erdvę drebino fotomenininkai, solistai, architektai, teatrologai. Pasitaikė netgi vienas lenktynininkas. Tada jie nuogąstavo, kad asmuo, būdamas savo vardo ir pavardės šeimininkas, turi konstitucinę teisę įrašyti savo nuosavybę asmens dokumentuose, kaip to širdis geidžia, nesusimąstydami, kad asmens dokumentuose vardas ir pavardė įrašomi ne pagal savininko įgeidžius, o pagal kiekvienos valstybės nustatytą tvarką, kuri mūsų Konstitucijoje nurodyta 14 straipsnyje – valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Apmaudu, bet 50 okupacijos metų diegta Vladimiro Uljanovičiaus mintis, kad kiekviena virėja gali valdyti valstybę, taip giliai įsirėžė į mūsų elito mentalitetą, kad išnykti gali nebent visus ištrėmus 40-čiai metų į Sacharos dykumą. Tad ir šiuo atveju be užuolankų derėtų visuomenei pasakyti, kad Seimo Pirmininkės ir psichologų pareiškimų duetas tėra nuvalkiotas žmonių mulkinimo triukas. Sovietmečiu komunistų partija analogiškai darbo žmonių kolektyvo prašymu netinkamus darbuotojus atleisdavo iš darbo arba, darbo liaudžiai reikalaujant, tremdavo nepaklusnius mokslininkus ir kultūros veikėjus į Sibirą, prieš tai kompartijos laikraštyje „Pravda“ arba lietuviškoje „Tiesoje“ paskelbusi tokį darbo kolektyvo ar grupės žmonių prašymą.
Šiandien tokie pat „darbo žmonės“ (psichologai) reikalauja valdančiųjų visuomenės saugumo, kurį turėtų užtikrinti tos pačios lyties asmenų partnerystė. Bet nei sovietmečiu, nei dabar minėta „darbo liaudis“ rišliai nesuvokė, ko ji reikalauja. Psichologai nesupranta, o Seimo Pirmininkė nedrįso jiems paaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis nenumato tos pačios lyties asmenų partnerystės. O šio straipsnio 4 dalis nenumato nei vienos lyties, nei skirtingų lyčių partnerystės valstybinės registracijos.
Konstitucijoje parašyta, kad valstybė registruoja tik santuoką, gimimą ir mirtį, taigi psichologams pirmiausia reikėjo kreiptis į Seimą dėl Konstitucijos 38 straipsnio keitimo, nes partnerystės be valstybinės teisinės registracijos nereikia, o įtvirtinti su valstybine registracija negalima, nepakeitus šio Konstitucijos straipsnio – mūsų teisėje negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (Konstitucijos 7 straipsnis). Apie lyčiai neutralią partnerystę portale delfi.lt gana plačiai rašo prof. Saulius Arlauskas straipsnyje „Mūsų Konstitucija ir lyčiai neutrali partnerystė“.
Seimo Pirmininkė nerišliai mėgina aiškinti, esą partnerystės projekto neskubama registruoti, nes siekiama kuo platesnio sutarimo tarp skirtingų politinių jėgų. Įdomu, kokio sutarimo? Ar kaip pakeisti Konstitucijos 38 straipsnio nuostatą, ar kaip šią nuostatą apeiti? Konstitucijos keitimą reglamentuoja Konstitucijos IV skirsnis.
Bet, norint įtvirtinti naują nekonstitucinį teisinį šeimos kūrimo būdą – partnerystę, būtina atsiklausti Lietuvos piliečių nuomonės, surengiant visuotinį gyventojų referendumą, nes 1992 m. referendumu priimtos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Taigi, norint suteikti teisę tos pačios lyties asmenims kurti šeimas partnerystės būdu, reikia partnerystei suteikti valstybinę teisinę registraciją, nes be jos šeima bus nevisavertė, o ją sukūrę asmenys neturės šeimai būdingų teisių, tarp jų ir įsivaikinimo teisės.
Suprantama, kad tai yra vertybinis visuomenės pasirinkimas dėl naujos, prigimtinę šeimą paneigiančios pasaulėžiūros. Dėl to ir privaloma jos atsiklausti, nes Konstitucijos 9 straipsnis imperatyviai nustato, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Psichologės tariamai nerimauja dėl vienodų piliečių teisių, neva rūpinasi, kad žmonės būtų saugūs ir visi laimingi, bet atsitiktinai ar per išsiblaškymą pamiršta vaikus ir jų teises. Vaiko teisių Konvencijoje (12 str.) nedviprasmiškai nurodyta, kad vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam, prieš priimant jam lemtingus sprendimus. Įdomu, kaip psichologės patartų išklausyti dvejų-trejų metukų vaiką ir ką jos patartų vaiko klausti dėl jam lemtingos būsimos jo aplinkos? Ar mažylis kartais nenorėtų turėti du tėčius, kurių vienas būtų mama, arba dvi mamas, kurių viena būtų tėtis? O jei vaikas, žvelgdamas į du tėčius, pasakytų, kad labai nori pas mamą, ar jo likimą sprendžiančios tetos į tokį vaiko norą atsižvelgtų? Vargu.
Akivaizdu, kad visiems vienodų teisių nepavyks garantuoti, atitinkamai nepavyks užtikrinti ir visų vienodai geros savijautos. Matyt, kažką teks aukoti. Šiuo atveju siūloma aukoti vaikų savijautą. Apie ją nei Seimo Pirmininkė, nei psichologai nekalba. Sakysite, kuo čia dėti vaikai, jei prašoma įteisinti tik tos pačios lyties asmenų partnerystę?
Nepasiklyskime. Partnerystės įstatymu sukurta šeima įgytų tokias pačias teises, kaip ir šeima, sukurta santuokoje. Tai reiškia, kad du partneriai, sukūrę šeimą, įgis ir įsivaikinimo teisę. Jei kas mano, kad bus leista įsivaikinti tik skirtingos lyties poroms, labai klysta, nes, priėmus tokį sprendimą, LGBT jau kitą dieną jį apskųstų Europos žmogaus teisių teismui ir netrukus sulauktume jo išvadų, kurių rezoliucinėje dalyje būtų nurodyta, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, laiduojančią visų žmonių lygiateisiškumą, draudžiančią bet kokią diskriminaciją dėl asmenis lyties ar seksualinės orientacijos. Taigi draudimas įsivaikinti tos pačios lyties poroms būtų pripažintas diskriminuojančiu LGBT bendruomenės narių teises.
Šiuo metu Seime vyksta kažkokio sutarimo paieškos, apie kurias kalba Seimo Pirmininkė. Tikriausiai, kaip išsisukti nuo Konstitucijos suvaržymų ir apeiti jos draudimus. Žinome, kad šioje srityje didžiausius įgūdžius turi „laisvės partija“, socialdemokratai, liberalų frakcija. Neseniai, pritariant vienam TS-LKD atstovui, jos teikė antikonstitucines Administracinių nusižengimo ir Baudžiamojo kodeksų pataisas. Bruko taip ciniškai ir negrabiai, kad, kilus visuomenėje erzeliui, persigandusios skubiai atsiėmė.
Partnerystės įstatymą rengia ta pati „laisvės partija“, kuri bruka mums narkotikų vartojimą, daugiakalbystę Lietuvoje, regionų autonomijas ir kitus antikonstitucinius įstatymus. Tad dėl šios partijos antivalstybinių nuostatų nedera turėti jokių iliuzijų. Nebent daugeliui rūpi, kaip tai bus daroma.
Gal klystu, bet manau, kad išeitis seniai rasta. Neatsitiktinai Konstitucijos aiškintojai prieš dvejus metus išaiškino, kad šeima yra neutrali lyties atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Matyt, partnerystės įstatymą bus mėginama skelbti neutralų lyties atžvilgiu. Tiesa, išlieka problema dėl partnerystės būdu sukurtos šeimos valstybinės teisinės registracijos. Matyt, bus siūlomas tarpinis variantas – pataisyti Civilinį kodeksą, įteisinant partnerystę be valstybės teisinės registracijos. O vėliau sukelti šiurpų tarptautinį riksmą, esą visų Lietuvos piliečių teisės turi būti lygios, antraip – akivaizdus DISKRIMINAVIMAS. Bus šaukiama, kad tos pačios lyties asmenys partnerystėje privalo turėti vienodas teises, kaip ir santuokoje sukurtos šeimos. Ir tai bus pabaiga. Panaikinti partnerystę bus per vėlu, nes atsiras teisėti piliečių lūkesčiai ir panašūs dalykai. Todėl neišvengiamai teks keisti Konstituciją. Tik jau be referendumo.
Žvelgiant iš šalies, pyktis dėl tokio šiurkštaus valdančiųjų elgesio su mūsų Konstitucija jau neturėtų imti, nes juo toliau, tuo linksmiau bus. Manau, jau dabar valdantiesiems reikėtų siūlyti panaikinti pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taip būtų visiems daug paprasčiau. Beje, ir Stambulo konvencijai ratifikuoti jokių kliūčių nebeliktų.
Kita vertus, galėtume atsisakyti netgi savo įstatymų. Kažkiek laiko pratemptume pagal Izraelio ar Vokietijos patarimus ir pagyventume kažkaip susimetę. Anot
I. Šimonytės mėgiamo Šveiko, dar nebuvo taip, kad nieko nebūtų. Galiausiai galėtume gyventi pagal Briuselio direktyvas. Atskirais atvejais netgi vieną, kitą įsaką galėtume išleisti. Tiesa, Konstitucinio Teismo teisėjams ir Seimo nariams tektų pasiieškoti darbo, nes, panaikinus Konstituciją ir įstatymus, šie mūsų „darbštuoliai“ niekam nebūtų reikalingi – įsakams leisti pakanka ir generalgubernatoriaus. Bet kuriuo atveju tai yra geranoriškas pasiūlymas valdantiesiems ir novatoriškas sprendimas globaliai Lietuvai.
Vytautas Budnikas