Alfonsas Eidintas. Lietuva ir masinė išeivystė 1868–2020 metais. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021. Dailininkas – Albertas Broga
Knygoje aptariamos masinės lietuvių emigracijos bangos, jų atsiradimas ir Lietuvos visuomenės bei politikų reakcija į jas. Keliami nepaprastai svarbūs klausimai: kaip emigracijos centrų buvimas veikia dabartinę išeivystę, koks yra tėvynės poveikis išeivijai, kaip tai veikia tautos egzistenciją, kaip derėtų vertinti patį emigracijos reiškinį, jos naudingumą arba žalą tautos bei valstybės raidai.
Galima išskirti du svarbius masinės emigracijos laikotarpius – 1868–1915 m. ir 1990–2020 m. Abiejų reikšmė lietuvių tautos ir valstybės gyvenimui nekelia abejonių. Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Pirmiausia Amerikoje susiformavo lietuvių telkiniai, kurie tapo savotišku magnetu vis naujiems emigrantams.
Masinė išeivystė nebuvo vertinama dviprasmiškai. Nors ji silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose. Iš lietuvių telkinių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos. Tai buvo naujiena XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių visuomenės gyvenime.
Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 m. netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis. Šiais laikais atsirado naujų lietuvių emigracijos centrų: Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija, Norvegija, iš dalies Vokietija. Jų tikriausiai dar laukia dideli darbai Lietuvos labui.
Galime pasidžiaugti išaugusiomis mūsų galimybėmis, kiekvieno asmens pasirinkimu, kur jam dirbti ir gyventi, laisvai keliauti, bet juk širdies gilumoje kiekvienas jaučiame, kad tokia didelė emigracija Lietuvai sukuria milžiniškų problemų, nes darbingo amžiaus žmonės ne tik išvyksta, bet ir išsiveža tūkstančius vaikų, kurių tolesnis lavinimas jau vyksta nebe Lietuvoje ir nebe lietuvių kalba bei dvasia. Joks lietuviškas švietimas užsienio šalyse niekada nepasieks visų lietuvių išeivių vaikų.
Kol dar nėra aiški pačios Europos Sąjungos sankloda, kol dorai neišryškėjo „Brexit“ padariniai, niekas neskuba daryti išvadų. „Gal britai išstums mūsiškius ir tautos egzistencijai niekas nebegrės?“ – taip mano negausūs optimistai, dar ir tikėdamiesi, kad įsigalėję kai kuriose valstybėse antiglobalistiniai nacionalistiniai režimai pasistengs imigrantus greitesniais tempais grąžinti namo.
Tai, kad reemigracija (sugrįžimas) vis dar labai vangi, kelia nerimą ne tik ekonomistams. Lietuvoje jau trūksta darbo jėgos, visuomenė sensta, mažėja vaikų ir jaunimo, užsidaro švietimo ir kultūros įstaigos, ypač kaimo vietovėse. Kai kurie demografai baiminasi, kad emigracijos bangose apskritai nedingtų lietuvių tauta, nes į Lietuvą vis gausiau atvyksta gyventi ir dirbti nelietuvių tautybės asmenų. Pastarieji kada nors gali dramatiškai pakeisti ne tik demografinius, bet ir tautinės arba etninės priklausomybės skaičius Lietuvoje. Baiminamasi, kad dėl emigracijos gali išnykti lietuviai ne tik kitose pasaulio valstybėse, bet ir pačioje Lietuvoje, kad neliks lietuviškai kalbančių žmonių. Esą apie tai primins tik šalies pavadinimas ir lietuviški vietovardžiai. Migracijos sukeltos problemos tiesiogiai kėsinasi į lietuvių tautos išlikimą.
Ši knyga, nepretenduojanti tapti dar viena emigracijos istorija, sutelkta į tėvynės ir išeivijos sąveiką, kaip Lietuva reagavo į dvi dideles ir mažesnes emigracijos bangas. Svarbiausias klausimas, kurį dar 1929 m. kėlė profesorius Kazys Pakštas: kada išeivija ima užtikrinti tautai daugiau erdvės jos esamai ir būsimai raidai? O mes klausiame: ar išeivija yra tikras draugas, bendradarbis visuose kultūros, ūkio ir politikos reikaluose, rėmėjas nelaimėse? Parengė Inga Zaraukaitė