Praeitų metų lapkritį netekome menotyrininko, dailininko, visuomenės veikėjo, habilituoto mokslų daktaro profesoriaus Vytenio Rimkaus.
Vienos iš paskutiniųjų savo knygų pratarmėje apie save jis lakoniškai rašė: „Gimiau 1930 m., mokiausi Bagdoniškės pradinėje mokykloje, V–VI skyrius baigiau Bazilionuose. 1942 m. įstojau į Šiaulių berniukų gimnaziją, joje mokiausi karo ir pokario metais iki 1949 m. kovo 25 d., kai su šeima buvau ištremtas į Sibirą. Iki atestato gavimo buvo likę pora mėnesių, gimnazija jau buvo gavusi Juliaus Janonio vardą.
Tais metais ir mokykloje, ir Lietuvoje buvo visko: karas, sugriauti Šiauliai, pogrindis, partizanų kovos, tremtys. Galvojau būti architektu, gal dailininku, bandžiau eiliuoti, buvau literatų būrelio pirmininkas. Eilėraščius rašė ir būsimasis kompozitorius Vytautas Laurušas, žurnalistas Albertas Laurinčiukas ir daug kitų. Rašiau ir aš. Keli eilėraščiai buvo net išspausdinti laikraščiuose. Už poemą apie Pilėnų didvyrius ir kitus eilėraščius mokytojas Jonas Adomaitis buvo valdžios baramas, jis mane įspėjo, todėl dalį tų „raštų“ teko slėpti ar net sunaikinti. Apie nuotaikas mokykloje liudija tai, kad iki 1949 m. joje nebuvo nė vieno komjaunuolio.
Tremtyje teko dirbti miško kirtimo darbus, tapau traktorininku. 1951 m. su klasės draugu tremtiniu Juozu Balčiūnu ir dar dviem merginomis Irkutske buvome nuteisti ilgiems metams kalėti lageriuose už rankraštinį laikraštuką „Taiga“. Į Šiaulius grįžau tik 1958 m., dirbau dažytoju ir šaltkalviu, neakivaizdiniu būdu įgijau brandos atestatą, Mokiausi ir baigiau Peterburgo (tada – Leningrado) Dailės akademiją, įgijau menotyrininko specialybę, pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau – universitete) dėstytoju. Tapau docentu, profesoriumi, apgyniau daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas.“
Vytenis Rimkus stoiškai išlaikė sunkius gyvenimo išbandymus. Savo eilėraščių sąsiuvinyje 1950 m. pavasarį jis rašė:
Aš neverkiau, kai buvo naktys klaikios.
Ir neverkiau, kai iš tėvynės vežė…
Nepaisant rūsčių gyvenimo išbandymų, Vytenis Rimkus išliko geranoriškas, tolerantiškas, nuoširdus, nepraradęs pozityvumo. Nuo 1974 m. skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovavo bakalauro ir magistro baigiamiesiems darbams. Buvo charizmatiškas dėstytojas. Buvę studentai jį prisimena kaip labai geranorišką, tolerantišką, gerai išmanantį ir mėgstantį savo dėstomą dalyką – meno istoriją, gebantį suprantamai pateikti sudėtingus dalykus, dėstytoją.
V. Rimkus visada buvo reiklus sau ir nuolat tobulinosi – iš savo specialybės apgynė dvi disertacijas. Šiauliečiai pagrįstai didžiavosi turėdami pirmą habilituotą menotyrininką. 1988 m. V. Rimkui suteiktas profesoriaus vardas. Buvo tuometinio Vilniaus pedagoginio ir Vytauto Didžiojo universitetų kviestiniu profesoriumi. Pripažintas savo specialybės ekspertu: buvo Dailės akademijos, Meno ir kultūros instituto doktorantūros komitetų narys. Disertacijų gynimo metu, net būdamas oponentu, gebėdavo atskleisti net kartais paties doktoranto neįžvelgtus pozityvius darbo aspektus.
Visus stebino platus V. Rimkaus interesų spektras – lietuvių tautodailė (daugiausia liaudies skulptūra), mėgėjų dailė, šiuolaikinės tautodailės problemos, profesionalioji Lietuvos dailė, provincijos dailės reiškiniai, tremtinių ir politinių kalinių menas bei kita kultūrinė veikla. Nebuvo pamiršti nei pieštukai, nei dažai – dailininko V. Rimkaus darbų yra muziejuose ir privačiose kolekcijose. Be grupinių, dailininkas buvo organizavęs šešias autorines darbų parodas. Daug dėmesio skyrė tėvo Jaroslavo Rimkaus palikimo tvarkymui. Išleido jo knygą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“, biografinę knygą „Jaroslavas Rimkus. Dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“. Buvo nutapęs tėvo portretų, kuriuos atviruko formatu noriai dalino draugams.
2007 m. Šiaulių leidykla „Saulės delta“ išleido V. Rimkaus biografinę knygą „Epochų sandūros. Mano takai takeliai“, apie kurią pats autorius yra sakęs, kad ji sudaryta iš apmąstymų apie praeitį ir dabartį, iš pasvarstymų apie gyvenimą, iš atsiminimų, į viską žiūrint šiandienos akimis. Memuarus primenančią knygą sudaro trys skyriai: „Iki Sibiro“, „Sibire“, „Po Sibiro“, pasakojantys apie šio žmogaus turiningą, kupino kančių ir išbandymų gyvenimo kelią.
Draugams padovanojo vieną paskutinių savo knygų – „Pilėnų didvyrius“. Tai – unikali knyga. V. Rimkus jaunystėje sukurtus posmus rašydavo eilėraščių sąsiuvinyje, kuris buvo atimtas kratos metu ir 63 metus išgulėjo Irkutsko specialiuose archyvuose. Tik 2013 m. vasarą, jam prašant, sugrįžo pas autorių. Iš šio sąsiuvinio poemos bei eilėraščiai ir gulė į knygą „Pilėnų didvyriai“.
Profesorius, būdamas miesto patriotu, padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų advokato Kazimiero (1880–1940) ir profesionalios lietuvių aktorės, režisierės, visuomenės veikėjos Stanislavos (1874–1940) Venclauskų dokumentinį turtą. V. Rimkui paskatinus, šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Visus stebino V. Rimkaus aktyvumas: jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos meno istorikų draugijos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos, Pasaulinės lituanistų asociacijos, LIONS klubo narys. Kolegas žavėjo darnūs profesoriaus šeiminiai santykiai. Jo ištikimą draugę žmoną Česlavą, anot profesoriaus, gyvenimo dovaną ir Angelą Sargą, kartu su Vyteniu matydavome kone visuose svarbesniuose miesto kultūros renginiuose: parodų atidarymuose, susitikimuose su žymiais žmonėmis, koncertų salėse, šeštadieniniuose draugų susiėjimuose. Prisimename, kai praeitais metais profesorius žmonai padovanojo padidintą ir įrėmintą dar jaunystėje pieštą jos portretą.
Šviesios atminties dailininko Antano Krištopaičio įkurtoje šiauliečių intelektualų „Mėlynosios rožės“ ložėje pastaraisiais metais V. Rimkus buvo draugijos siela. Niekada neateidavo tuščiomis: tai atnešdavo ką tik išleistą knygą aptarimui, tai seną unikalų leidinį, tai pluoštą senovinių atvirukų. Yra surinkęs gausią Šiaulių istorijos leidinių, periodinės spaudos, senųjų atvirukų kolekciją. Mus stebino šio žmogaus unikali atmintis: datos, skaičiai, pavardės, vietovės – „kaip iš knygos“. Tiek buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute, tiek tuometiniame Šiaulių universitete profesorius buvo ir, tikėtina, dar ilgai liks nepralenkiamas savo aktyvumu ir produktyvumu: paskelbė 3619 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose.
V. Rimkus parašė ir išleido per dvidešimt knygų: „Ablinga“ (1977, rusų k.), „Jaunystės meilė ir kova“ (1993, tremties ir lagerio metų poezijos rinkinys), „Mūsų tautodailininkai“ (1995), „Tautodailė Šiauliuose“ (1998), „Dailininkas Antanas Krištopaitis“ (1999), „Joana Taujanskienė“ (1989), „Ir nemirs akmuo… Juozas Liaudanskis – Kelmės krašto dainius“ (2005), „Antanas Visockis“ (2006), „Epochų sandūros: mano takai ir takeliai“ (2007), „Vytautas Ulevičius: medžio giesmė“ (2008), „Arvydas Každailis“ (2009), „Elena Adomaitienė“, „Valerijonas Vytautas Jucys“, „Aldona Visockienė“, „Nuo liaudies meno iki profesionaliosios keramikos“, „Sibiro vaizdai ir žmonės“ (visos 2010).
Parengė 150 parodų katalogų. Profesoriaus V. Rimkaus darbai – lyg lakmuso popierėlis, lyg atskaitos taškas mums visiems, vertinant savo įdirbį. Čia verta kiekvienam mokslininkui, pasižiūrėjus į šiuos skaičius, pasitikrinti savo mokslinį ir visuomeninį aktyvumą, nes neretai sutinkame kolegas, pernelyg susireikšminusius, neadekvačiai vertinančius savo įdirbį.
Profesorius nuolat pasisakydavo ir spaudoje, ir televizijoje, nes jam buvo svarbu, kuo alsuoja Šiauliai, kuo gyvena Lietuva ir visas pasaulis. Įsiminė 2018–2019 m. išsamus pokalbių ciklas su V. Rimkumi „Nuo Šiaušės pakrantės“, išspausdintas „Šiaulių krašto“ laikraščio vyr. redaktoriaus Vlado Vertelio iniciatyva įkurtame kultūros, meno ir literatūros leidinyje „Atolankos“.
V. Rimkus buvo aktyvus įvairių draugijų, leidinių redkolegijos narys. Redagavo Šiaulių rajone, Bazilionuose leidžiamą kultūros ir istorijos žurnalą „Padubysio kronikos“. Kūrė šalies istoriją, aktyviai dalyvaudamas joje ir ją formuodamas, o vėliau – savo įžvalgomis ir patarimais veikdamas ir Lietuvos politinį gyvenimą. Nuo 1993 m. buvo Lietuvos centro sąjungos, vėliau – nuo 2002 m. – Liberalų ir centro sąjungos narys. 1990–1995 m. tarnavo visuomenei dirbdamas Šiaulių miesto tarybos deputatu, o 1997–2000 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu. Būdamas kultūros, mokslo, švietimo žmogus, V. Rimkus visuomenei buvo plačiai žinomas, gerbiamas ir mylimas. Jis – vienas iškiliausių šiandienos asmenybių, dariusių reikšmingą poveikį Šiaulių krašto, miesto, rajono ir visos Lietuvos dvasiniam, kultūriniam, istoriniam ir politiniam gyvenimui.
Už vertingą kūrybinį, mokslinį palikimą, tautodailės populiarinimą V. Rimkus buvo deramai įvertintas: Šiaulių krašto Mikelio prizas (1994), garbės kraštotyrininko vardas (1995), Stasio Šalkauskio premija (1995), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas (1999), 2000 m. V. Rimkui suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, Jono Basanavičiaus premija (2003), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija (2005). Labai glaudūs ryšiai profesorių siejo su Bazilionų mokykla. Todėl neatsitiktinai ten 2013 m. buvo atidaryta Vytenio Rimkaus vardo salė, kurioje vyksta įvairūs kultūros renginiai. 2015 m. jam įteiktas aukščiausias Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės apdovanojimo ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2018 m. vasario 16-ąją, minint Atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, Vytenis Rimkus inauguruotas pirmuoju Šiaulių rajono garbės piliečiu.
Lietuva neteko aukštos vidinės inteligencijos, turtingos įvairiabriaunės asmenybės, anot žurnalistės Irenos Vasinauskaitės, kasdien didaktiškai nekartojusio dešimt Dievo įsakymų, o tiesiog gyvenusio pagal juos žmogaus. Todėl nieko nestebina, kad už Vytenį Rimkų net dvi dienas buvo aukojamos mišios įvairiose Lietuvos maldos namuose. Vilniaus Šv. Mikalojaus, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje šv. Mišias aukojo J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo, Pakapės Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų, Kurtuvėnų Šv. Jokūbo, Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčiose. Kai kurios mišios buvo transliuojamos ir tiesiogiai per Šiaulių televiziją.
Artimieji neteko ištikimo mylinčio vyro, išmintingo tėvo, rūpestingo senelio, draugai – įdomaus, unikalią atmintį turėjusio pašnekovo, intelektualo, kolekcionieriaus, ložės vado, miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenė – Šiaulių menininkų bendruomenės patriarcho, iškilios asmenybės, dariusios reikšmingą poveikį miesto ir visos Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Esame tikri, kad Šiaulių miesto ir rajono garbės piliečio, profesoriaus habil. dr. Vytenio Rimkaus atminimas išliks daugelio Lietuvos žmonių atmintyje. Vytenis Rimkus amžinojo poilsio atgulė savo tėviškėje – Šiaulių rajono Bazilionų miestelio kapinėse.
Prof. Vytautas Gudonis