90-ajam gimtadieniui
Man kelia nerimą tolstanti burė – skubėk patirti atradimo džiaugsmą.
Algimantas Grigelis
Prie Algimanto Grigelio credo – „patirti atradimo džiaugsmą“ – pridėčiau ir kūrybos džiaugsmą, kurį suteikia tikslus aplinkos ir įvykių matymas bei gebėjimas tą gyvenimo patirtį perteikti skaitytojui. Čia verta atsigręžti į pačią pradžią, kurią, prisimindamas savo jaunystės dienas, mokantis Utenos „Saulės“ gimnazijoje, atskleidžia pats Algimantas Grigelis („Geologas esu tik vienas“, A. Grigelis „Bibliografijos rodyklė“, Vilnius, 2011).
Būsimasis akademikas gimė 1931 m. gegužės 11 d. Kaune, gydytojų šeimoje. Motina Irena Birutė – gydytoja stomatologė, mylinti savo darbą, aktyvi visuomenininkė, prieškario Lietuvoje buvusi Utenos moterų šaulių būrio vadė. Tėvas Antanas – plataus išsilavinimo gydytojas terapeutas ir rentgenologas su mokslinių stebėjimų aspiracijomis. 1933 m. šeimai persikėlus į Uteną, čia prabėgo Algimanto Grigelio vaikystės ir jaunystės metai. Tų metų prisiminimai – tarsi Lietuvos istorijos iškarpa. Jauki vaikystė Utenoje, gyvenimas ramiu siauruko geležinkelio ritmu.
Per karą, užėjus hitlerininkams, viskas pasikeičia. Nelieka skanumynus pardavinėjusių žydų krautuvėlių, nelieka ir jo muzikos mokytojos Glezerienės… Po karo partizanų ir jų žudynių, viešų patyčių vaizdai, tautiška jaunimo pasipriešinimo dvasia gimnazijoje ir nukentėję, represuoti mokiniai, tarp jų ir būsimasis architektas Napalys Kitkauskas. Su dėkingumu prisimenami mokytojai: lietuvių kalbos, istorijos, matematikos… Kaip neprisiminsi geru žodžiu savo mokytojų, jeigu jie paskatino vien penketais (tuo metu aukščiausiais pažymiais) baigti gimnaziją. Taip ir liko Algimantui Grigeliui du brandos atestato variantai – sidabrinis ir auksinis, leidę be stojamųjų egzaminų pasirinkti bet kurią Vilniaus universiteto specialybę. Gelmių paslaptys patraukė į geologiją.
Jaunystė – atradimų metas. Kiekviena jo dėstytojų profesorių J. Dalinkevičiaus ir M. Kaveckio paskaita – tarsi vis nauji atradimai, žadinantys smalsumą ir vaizduotę, norą kurti savo ateities planus. Prof. J. Dalinkevičius buvo pamėgęs vadinamąjį Lietuvos devono kelią, kuriuo kaip viščiukus pabarstydavo studentus diplominei praktikai, palydėdamas juos į lauko darbų objektus. Jų kelias prasidėdavo nuo Šventosios upės, per Anykščius iki Kupiškio, po to Lėvens dolomito atodangų link, toliau į Biržus – gipso smegduobių kraštą, iki Nemunėlio. Dar toliau Muša, įsirėžusi į kietąjį Stipinų dolomitą, ir Kruojos upės gražaus gelsvojo dolomito atodangos su profesoriaus aprašyta nauja brachiopodų (pečiakojų moliuskų) rūšimi Spirifer pakruojensis. Ir paskutinis šuolis – į Žagarės dolomito atodangas Švėtės upelio krantuose.
Algimanto Grigelio mokslinių tyrimų kelias prasidėjo nuo kuklios, bet garsios Ventės upės kranto atodangos ties Papile. Čia juros periodo uolienose slypinčių fosilijų – moliuskų gausa ir grožis pritraukė visą virtinę XIX ir XX a. gamtos tyrinėtojų. Jų surinktos kolekcijos puikuojasi Tartu, Sankt Peterburgo, Miuncheno, Tiubingeno gamtos muziejuose. Čia jas tyrė ir aprašė
K. Grevingas (C. Grewingk), G. Semiradskis, R. Brinkmanas, K. Bodenas, E. Krenkelis. Prisidėjo ir Lietuvos geologai: prieškario Lietuvoje – Č. Pakuckas ir mūsų amžininkė L. Rotkytė, surinkę puikias gražiųjų amonitų (galvakojų moliuskų) kolekcijas.
Ventės upės atodangos Papilėje ir jos apylinkėje buvo ir jaunojo J. Dalinkevičiaus pirmosios 1926 m. geologinės ekspedicijos tyrimų objektas. Ne kartą čia sugrįžta ir vėliau, surinkta gausi amonitų, bivalvijų (dvigeldžių), gastropodų (pilvakojų) ir kitų makrofosilijų kolekcija. Išsamus geologinio pjūvio aprašymas išryškino kelovėjo ir oksfordžio aukštų stratigrafiją, tačiau platesnei koreliacijai sealmentacijos sąlygomis ir paleogeografijai atkurti lemiamą žodį galėjo tarti plika akimi nematomi, bet visur esantys vienaląsčiai gyvūnėliai – foraminiferai ir kitokie plūduriuojantys „planktoniukai“. Jų tyrimu profesorius J. Dalinkevičius ir sudomino tada dar trečiakursį studentą Algimantą Grigelį.
1953 m. jau diplomantą Algimantą Grigelį ir jo bendrakursę Valentiną Karatajūtę Profesorius pakviečia į Baltijos šalių ir Baltarusijos geologų konferencijos ekskursiją, kur jie ir susipažįsta su savo būsimo mokslinio darbo, disertacijų vadovais – profesoriais
A. V. Fursenka ir D. V. Obručevu. Baigę studijas, jie iškart stoja į aspirantūrą ir po ketverių metų apgina disertacijas, įgyja mokslų kandidato laipsnius. (Apie savo bendrakursę Valentiną („Valiušą“ – „Didžiąją šiaurės moterį“) ir jos, kaip mokslininkės, kelią Algimantas gražiai parašė „Geologijos akiračiuose“, 2020 m., Nr. 3–4.)
Jo paties tolesnis mokslo kelias pasirodė sudėtingesnis ir susijęs su Lietuvos geologijos tarnybos bei mokslo organizacinėmis reformomis. Artėjant tiems „virsmo metams“, kai kartą paklausiau prof. J. Dalinkevičiaus, kas galėtų tapti Geologijos instituto direktoriumi, jis atsakė klausimu: „Gal kolega Grigelis?“
Čia galiu prisiminti vos ne legenda tapusį mūsų Geologijos instituto startą, kurio su nerimu laukėme, išlydėję Algimantą Grigelį į Maskvą, į Geologijos komitetą – deryboms dėl ką tik nuo Mokslų akademijos atsiskyrusio savarankiško Geologijos instituto palikimo Vilniuje. Tada buvo iškilusi labai reali grėsmė jau egzistuojančiam Rygoje „VNIIMORGEO“, tapti jo padaliniu ar net būti iškeltam į Rygą. Laukėme žinios ir sutarėme, kad sėkmės atveju jaunasis direktorius pasiųs telegramą su Cezario žodžiais: „Veni, vidi, vici“, o kad pašte neįtartų kokio nors slaptumo, pasiūlėme parašyti ten suprantama kalba: „Vania videl Viciu“ (Vania matė Vicią). Koks buvo džiaugsmas, kai tokia telegrama ir atėjo. Šie Cezariui priskiriami žodžiai tiktų ir visam tolesniam Algimanto Grigelio, kaip Geologijos instituto direktoriaus, keliui apibūdinti.
Tame kukliame, dar net varganai atrodančiame instituto pastate Vrublevskio g. 1, kurio dabar net negalime įsivaizduoti ten stovėjus, sukomplektuojami pagrindinių padalinių ir krypčių moksliniai darbuotojai ir imamasi naujojo instituto projekto. Ir štai 1972-aisiais jau kraustėmės į puikias, specialiai suprojektuotas Geologijos instituto patalpas Ševčenkos gatvėje.
Instituto priklausomybė sąjunginiam Geologijos komitetui, o nuo 1970 m. – Lietuvos geologijos valdybai lėmė mokslinių darbų kryptis ir bendrą, taikomąją instituto raidos perspektyvą bei pagrindinius uždavinius: tirti Lietuvos ir Rusijai priskirtos Kaliningrado srities geologinę sandarą, hidrogeologines sąlygas, mineralinių žaliavų susidarymo ir pasiskirstymo dėsningumus.
Geologijoje kiekvienas naujas ištirtas faktas, gręžinys ar uolienos pavyzdys gali tapti moksliniu atradimu, įdomiu ne tik sau pačiam, bet ir sulaukusiu platesnio pripažinimo. Tai gali tapti net kodu bendravimui su užsienio kolegomis. Regioniniai darbai ir temos netenka uždarumo, nes ir patys „geologiniai sluoksniai“ plinta be sienų. Tuos dalykus Algimantas Grigelis jautė visa savo esybe. Tai atsispindėjo instituto darbų tematikoje ir jo paties mokslinėje veikloje. Jis vis primindavo, kad nesvarbu, kas užsako tyrimus, nes mokslas jau pats savaime yra vertybė. Nepavaldi niekam – tik istorijai. Tad suprantama, kodėl tik pradėjęs TSRS Geologijos komitetui priklausančio instituto kelią, Algimantas Grigelis 1966 m. prisimena Mokslų akademijos Geologijos instituto, įkurto 1941 m., 25-mečio jubiliejų ir pamini jį konferencija Mokslų akademijos didžiojoje salėje. Todėl visai organiškas ir lauktas buvo ir paties Algimanto Grigelio, nuėjusio didesnę pusę kelio, sugrįžimas į Mokslų akademiją: 1992 m. jis išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, 1994 m. – nariu korespondentu, o nuo 2011 m. tapo tikruoju nariu akademiku. Jis aktyviai dalyvauja, rengdamas ekspertines studijas aktualiais Lietuvos geologijos klausimais, pristatydamas akademinei visuomenei įdomesnius kolegų darbus.
Po 1977 m., kai paliko Geologijos instituto direktoriaus postą, Algimantas Grigelis galėjo daugiau atsidėti kantriai laukiantiems foraminiferams. 1981 m. apgynė habilituoto daktaro darbą „Pabaltijo juros sistema: foraminiferai ir zonostratigrafija“. Dar 1976 m. sukvietė Vilniuje Baltijos šalių stratigrafų konferenciją, o 1978 m. išleido fanerozojaus sistemų unifikuotų ir koreliacinių stratigrafijos schemų atlasą, kuris ir šiandien lieka visų geologų tyrimų ir žemėlapių atramos tašku.
Organizacinio ir valstybinio diplomatinio darbo viršūnė buvo 1980 m. išspausdintų geologinių žemėlapių (kristalinio pamato, prekvartero geologijos, kvartero geologijos, kvartero hidrogeologijos, naudingųjų iškasenų, tektonikos) ir paaiškinamųjų tekstų sąvadas. Šis kolektyvinis darbas buvo įvertintas TSRS valstybine mokslo ir technikos premija. Toji Pabaltijo stratigrafijos sustygavimo ir išleistų 1:500 000 mastelio geologinių „lakštų“ epopėja buvo gražiai pradėto ir užbaigto darbo džiaugsmas, ne mažesnis už atradimo džiaugsmą. Tai turbūt dar vienas credo, lydintis Algimanto Grigelio gyvenimo kelią, – nepradėti darbo be perspektyvos jį užbaigti. Ir dar – ne tik dirbti, bet ir norėti pasidžiaugti, parodyti visuomenei savo darbo rezultatus. Geologų visuomenė gali būti dėkinga Algimantui Grigeliui už gražias iniciatyvas, už Juozo Dalinkevičiaus ir Antano Giedraičio premijas (pastaroji išaugo į „Auksinio geologo plaktuko“ apdovanojimus). Auksinis geologo plaktukas Nr. 1 pelnytai įteiktas Algimantui Grigeliui.
Gamtos m. dr. Vytautas Narbutas
(Pabaiga – kitame numeryje)