2. Tauta kyla prieš antikonstitucinius valdančiųjų veiksmus
Mums – Lietuvos pilietinei tautai, Vingio parkas iki šiol yra ne apsišaukėlių „elito“ pramogų, o Laisvės kovų istorijos vieta. Čia mes subrendome, kaip pasiryžę ir pasirengę atkurti savo valstybę. Tada mus vadino „buržuazinių nacionalistų“ atplaišomis ir jų suklaidintais asmenimis, rėkė, kad mes skaldome „tarybinės liaudies“ vienybę. Tada, prieš daugiau kaip trisdešimt metų, sužinoję apie rengiamus mitingus, režimo šalininkai brovėsi į jų organizatorių namus, gąsdino visokiomis bausmėmis, liepė pasirašyti, kad nedalyvaus.
Tikiu, kad dar yra neužmiršusių, kaip tada buvo šantažuojamas Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Petras Cidzikas ir kiti tautos Atgimimo lyderiai, kaip virš susirinkusiųjų į parką galvų, bandydamas juos išgąsdinti ir sutrukdyti mitingą, plerpė karinis sraigtasparnis, vėliau primėtęs raudonų lapelių su ta pačia, visiems įgrisusia sovietine demagogija. Juose buvo aiškinama, kaip „suklestėjo tarybinė Lietuva“, aišku, nė žodžiu neužsimenant apie išžudytus, ištremtus ir išblaškytus šimtus tūkstančių žmonių. Mūsų laisvės kova buvo vadinama banditizmu, aiškinant, kiek žuvo „tarybinių“ aktyvistų. Ir dabar mus bando įtikinti, kad nedera vertinti milžiniškų tautos nuostolių, o reikia apsiriboti kalbėjimu tik apie žydų tautą ištikusią Holokausto tragediją. Maža to, bandoma įtikinti ne tik mus, bet ir likusį pasaulį, kad dėl jos net esame kalti, nutylint, kad mūsų valstybė iki tol jau buvo sunaikinta du kartus – sovietų ir nacių okupacinių režimų pajėgomis. Dar ne visi pamiršo: „Viens raudonas, kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva…“
Kaip čia atsitiko, kad tenka matyti tiek daug, švelniai tariant, keistų sutapimų? Vėl keisti propagandistai nuolat kala, kad privalome sparčiai keistis taip, kaip tai neva daroma Vakaruose: privalome keisti šeimos sampratą, „modernizuoti“ savo gimtąją kalbą, kišant į ją svetimžodžius net tada, kai turime visiškai tą patį reiškiančius savosios kalbos žodžius, net niekinant tai, ką tauta sugebėjo išsaugoti sovietmečiu.
Valstybė turi savo Konstituciją ir tik tauta pati gali ją keisti. Jokie fariziejiški „ekspertai“ neturi teisės aiškinti, kaip neva reikia ją suprasti ir taikyti. Konstitucija yra parašyta taip, kad piliečiai vienodai suprastų jos turinį, todėl jokios „novatoriškos“ traktuotės nereikalingos ir negalimos. Jokie kitos valstybės įstatymai negali būti viršesni už tai, kas įrašyta mūsų valstybės Konstitucijoje.
Kiekviena valstybė tiek visų savo piliečių, tiek ir atvykėlių pavardes bei vardus jiems išduodamuose dokumentuose užrašo taip, kaip nustatyta jos įstatymuose – tos šalies valstybine kalba, o ne, pavyzdžiui, pagal atvykėlio pageidavimą. Didžiausiame tautų susibūrime – Jungtinėse Amerikos Valstijose – vardai ir pavardės rašomos anglų kalbos abėcėlės raidėmis. Dėl to niekam nekyla jokių sunkumų, niekas nesijaučia skriaudžiamas arba diskriminuojamas. Kadangi šiandieninis pasaulis darosi vis judresnis, modernioji kompiuterinė technika sukūrė galimybę visus asmenvardžius įrašyti bet kurios tautos abėcėlės rašmenimis, nesvarbu, ar tai būtų arabiški ar kiniški, kirilica ar lotyniški.
Toks įrašas, asmeniui pageidaujant, jei tai numato tos valstybės įstatymai, įdedamas antrajame paso puslapyje ar kitoje įstatymais reglamentuotoje asmens tapatybės dokumento vietoje. Mes, lietuviai, turime ir puikiausią latvių – mūsų etninių kaimynų baltų, jau seniai naudojamą pavyzdį, todėl jokio „svetimo dviračio“ čia išradinėti nereikia. Daugiau baltų kalbų šių dienų pasaulyje nėra. Daugiau kaip 60 tūkst. Lietuvos piliečių jau yra pritarę tokiai asmens dokumentų tvarkymo metodikai. Niekas šios jų valios nėra paneigęs. Todėl Seimui neseniai įteiktas pasiūlymas įvesti bene pusantro šimto rašmenų, kurių nėra Valstybinės kalbos abėcėlėje, yra niekinis, pažeidžiantis mūsų valstybės Konstituciją. Ir minėto pasiūlymo autoriai visa tai puikiai žino. Jie teikia tokius antikonstitucinius pasiūlymus tik vieninteliu tikslu – išsiaiškinti, ar tauta pastebės kėsinimąsi į valstybinę kalbą, ar tie tarnautojai, kurių pareiga apginti valstybinę kalbą nuo bet kokio pasikėsinimo, šią pareigą vykdys.
Tik valstybine kalba rašomi ir vietovardžiai, vietovių ir gatvių bei įstaigų pavadinimai. Niekas neturi teisės naudoti vietovardžio ar įstaigos pavadinimo, užrašyto ne valstybine kalba, bet, pavyzdžiui, išversto iš toje vietovėje gyvenančios etninės grupės buityje vartojamos kalbos. Todėl tai, ką bando prakišti į mūsų teisę dabartinė teisingumo ministrė, yra absoliučiai nepriimtina. Vietovardžiai – neverčiami. Įvairios valstybės, atsižvelgdamos į savo tradicijas, kitos valstybės vietovardžius neretai užrašo savaip, tačiau tai neįpareigoja šių įrašų naudoti kitų tautų dokumentuose.
Valstybės teritorija yra vientisa, todėl jokių „tautinių mažumų“ regionų kurti nėra jokio poreikio, nebent norėtume pakenkti savo valstybei. Lietuvoje nėra jokių tautinių mažumų. Absoliuti dauguma Lietuvos piliečių – lenkų tautybei save priskiriančių asmenų gimė ne Lenkijoje, o Lietuvoje, kuri ir yra nuolatinė jų gyvenamoji vieta. Ir tol, kol jie gyvena Lietuvoje, kol jie patys iš jos neišvyko ir neatsisakė Lietuvos pilietybės, ši tvarka jiems yra privaloma. Lygiai taip, kai netoleruojamas aiškinimas, kad „Dievas lietuviškai nesupranta“. Ir ši tvarka jokiu būdu netrukdo tautinėms grupėms puoselėti savo bazinės tautos tradicijų ir jų laikytis.
Nereikia manipuliuoti aiškinimais, kad štai Lenkijoje, lietuvių apgyventose vietovėse neseniai atsirado lentelės su lietuviškais, lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis užrašytais pavadinimais. Puikiai žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis Punskas, Seinai ar Suvalkai buvo priskirti Lenkijai – karine jėga sulaužius pačios Lenkijos pasirašytas sutartis. Tačiau dabar šios vietovės oficialiai priskirtos Lenkijai ir jokios derybos dėl jų grąžinimo Lietuvai nevyksta. Beje, oficialiuose Lenkijos dokumentuose tie neseniai pasirodę lietuviški vietovių pavadinimai niekur kitur ir nevartojami. Juos geriausiu atveju galima laikyti tik daliniu pripažinimu, kad šios lietuvių etninės žemės nuo Lietuvos buvo atplėštos. O Lietuva jokių lenkų tautos etninių žemių niekada nėra pasisavinusi.
Tačiau patį didžiausią nerimą Lietuvoje, nepalyginamai didesnį už dabartinės teisingumo ministrės „išsidirbinėjimus“, sukėlė Seimo naujosios daugumos pasikėsinimai į vieną iš pačių svarbiausių ne tik teisinių, bet ir moralinių sąvokų – į prigimtinės šeimos sampratą. Bandymas prastumti „partnerystės įstatymo“ projektą yra pats įžūliausias mėginimas sugriauti tautos sąrangą. Tai, kad šis projektas buvo atmestas labai nedidele persvara, yra ypač aštrus signalas, kad tautos moralinis pagrindas turi būti apgintas daug ryžtingiau. Gerai žinoma, kad šeimos ir „partnerystės“ sampratų suliejimui nepritaria absoliuti dauguma mūsų tautos. Beje, ir lenkų tauta principingai pasipriešino tokiam neomarksistų išpuoliui.
Ir vis tik svarbu priminti, kodėl tarp dabartinės Seimo daugumos atsirado tiek daug abejingų šiam išpuoliui. Dabartinė visuomenė jau seniai įtikinėjama, kad moralinės vertybės yra tik kliūtis naujajai asmens laimei ir laisvei. Visi mes užaugome šeimose, dėl kurios sampratos niekas niekada neabejojo. Absoliuti dauguma didžiuojamės savo tėvais, kurie net sunkiausiomis politinėmis aplinkybėmis sugebėjo pasirūpinti mumis, įgalino įgyti šiuolaikišką išsilavinimą ir profesiją, kuri daugeliui mūsų yra ir pragyvenimo šaltinis. Doro pragyvenimo. Šeima suteikia ir gyvenimo laimės, jo prasmės suvokimą. Tačiau šeima yra susijusi ne tik su malonumais, bet ir su PAREIGA.
Bet įsivaizduokime asmenį, kuris jau seniai nebebendrauja su savo šeimos nariais. Seniai užmiršo, kad tėvai juo rūpinosi, dėl jo aukojosi. Nebeprisimena, kada matėsi su kitais giminaičiais, nebeatpažintų savo dėdžių ir tetų, pusbrolių ir pusseserių. Nežino, ar dar gyvi jo seneliai. Šiam asmeniui net draugė reikalinga tik kaip trumpalaikio malonumo šaltinis. „Susilaukti vaikų ir juos išauginti? Oi, ne, geriau įsigysiu šunį. Kai nusibos – išmesiu.“ Daugiau apie tokius pasakoti neverta, nes čia prasideda visiškai kitas gyvenimo prasmės suvokimas. Bet tokių, matyt, daugėja. Taigi čia klausimas ne tiek apie naująją Seimo daugumą, kiek apie tai, kodėl tokia struktūra išvis atsirado. Jei kažkam jau atrodo, kad dorovė ir sąžinė – „ne šio pasaulio dimensijos“, jei pavogto milijono niekas neieško ir už tai nebaudžia, ar tokiam dar išvis svarbi tautos ir žmonijos ateitis?
Jonas Jasaitis