1. Tauta kyla prieš absurdą
Jau tik nedidelę dalį tų, kurie šių metų gegužės 15 d. – Tarptautinę šeimos dieną – susirinko į sostinės Vingio parką, sudarė prisimenantys pirmąsias protesto prieš svetimųjų įvestą režimą demonstracijas ir pirmuosius Sąjūdžio mitingus. Dar mažiau čia buvo automobiliais ir autobusais vykusių į Baltijos kelią. Bet ir tie, kurie nematė prieš daugiau kaip tris dešimtmečius vykusio tautos pasiryžimo atkurti savo valstybę, jei pažvelgs į to meto kronikos kadrus, pastebės stebėtiną panašumą: drąsa ir laisvės viltimi nušvitę žvilgsniai, nesuvaidintos šypsenos, bičiuliškas net nepažįstamų žmonių bendravimas, rami, tačiau bekompromisė reakcija į bandančius griebtis provokacijų, primenanti Sąjūdžio žaliaraiščių ryžtą ir gebėjimą užkirsti kelią bet kokiems bandymams trukdyti susirinkusiems išreikšti savo valią. Daugybės Lietuvos vėliavų plazdėjimas, įraukiantys muzikiniai akcentai, principingi pasisakymai ir aiški „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyvių reakcija. Be jokio bailaus dairymosi, ar kas nors jų nestebi, kad paskui bandytų įvardinti kaip „grėsmę valstybei“ arba apkaltintų kultūriniu atsilikimu.
Veltui tą ramų gražų vakarą vis dar dalį Lietuvos žiūrovų patraukiančios televizijos laidos vedėja taip stengėsi išmaldauti iš savo kolegų, tuo metu įpareigotų stebėti seniai nematyto protesto žygio, nors mažiausios žinutės apie kokius nors susidūrimus su kitaip nusiteikusiais ar policijos įsikišimą:
– Tačiau juk jie (t. y. Maršo organizatoriai) gavo leidimą susirinkti tik septyniems tūkstančiams, o Vingio parke jau dabar yra per dešimt tūkstančių, ir žmonių srautas vis nesibaigia… Argi niekas jų už tai nenubaus?
Tačiau paklaustas kolega, sulaukęs, kol jo ausinėse pasigirs vedėjos prašymas, dalykiškai atsako, kad viskas vyksta ramiai, incidentų nėra. Vedėja liepia pakviesti policijos atstovą (na, jis tikrai bus ką nors nederamo pastebėjęs), tačiau pareigūnas net pagiria organizatorius, sugebančius užtikrinti viešąją tvarką. Tiksliai suskaičiuoti, kiek dalyvių čia susirinko, bus galima tik vėliau. Operatorius tuo metu bando stambiu planu parodyti bet ką, kas ne itin simpatiškai atrodo, bet į kadrą pakliūva tik kažkokie individai žandais, išpieštais ištepliota „vaivorykšte“. Jie sliūkina, dairosi, bet niekas jų neužkabina, net dėmesio nekreipia. Vedėja vėl nerimsta (juk jai primygtinai įsakyta ieškoti bet ko, kas galėtų kompromituoti renginį):
– Bet jie nesilaiko „socialinio“ (turėtų sakyti – fizinio) atstumo. Vaikšto be kaukių (suprask, įžūliai platina užkratą).
Pareigūnas pažada imtis priemonių…
Net renginio dalyvis, užklaustas, kiek laiko sugaišo kelionėje, atsako, kad, žinoma, važiavo ilgiau nei įprasta, bet jokių spūsčių ir nesklandumų nebuvo. Maršo dalyviai buvo mandagūs, drausmingi. Matyt, tikėtasi, kad jis bus suirzęs, tačiau šis šypsosi…
Ekrane jau rodomas kitas, dar laidos pradžioje išreklamuotas pasakojimas apie „net tris antimitingus“. Tik, o vargeli, ką tu parodysi, jei tų antimitinguotojų – ant vienos rankos pirštų tesugraibo. Tenka rodyti prie Neries įsitaisiusius poilsiautojus. Štai šalia gerai žinomo autoįvykių komentatoriaus šokinėja moteriškaitė su plakatuku, ant kurio užkeverzotas „antiargumentas“: „Vieniša mama ir sūnus – ne šeima? Mūsų niekas negina.“ Ji grūdasi prie komentatoriaus. Įmanytų – visai jį nustumtų. Bet jokie „homofobai“ ir čia jos nepuola. Dar kartą kyšteli savo plakatuką, o tada iškelia du išskėstus pirštukus (suprask, mūsų pergalė) ir, neslėpdama nusivylimo, dingsta. Tiek stengėsi, bet tik šnipštas išėjo. Na, ją bent per televizorių parodys, lyg „dvi minutės šlovės“…
Veltui dar vienas iki šiol save populiariu veikėju tebelaikantis asmuo, manantis, kad kuo daugiau banalių, purvinai tarpuvartei tinkančių frazių ir net keiksmažodžių pabers, tuo ilgiau bent dalį klausytojų išlaikys, netrukus bandė paskubomis suniekinti Prezidento žodžius, skirtus „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalyviams, kuriuos pastarieji sutiko su nuoširdžiu džiaugsmu ir pritarimu. Daugybę kartų jau ištransliuotomis frazėmis bandė gąsdinti, „demaskuoti“ ir „pamokyti“ didžiule persvara tiesiogiai išrinktą valstybės vadovą. Esą Prezidentas pagaliau atskleidė, kas jo rinkėjas. Anot to veikėjo, tas rinkėjas „yra piktas ir iš dalies nelaimingas“. Čia pat jis dar pasityčiojo iš gyvenančių ne Vilniuje: „Maršas šimtams žmonių, ypač tradicinių vyrų, suteikė galimybę pirmą kartą pamatyti Vilnių. Parką, kuriame bėgioja elitas, o elitės vedžioja išpopintus šunelius.“ Apie tai, kad tautai tas parkas susijęs su sunkia, bet sėkminga kova dėl valstybės atkūrimo, o vadinamasis „elitas“ gal ir norėtų jį paversti šunų išviete, kaip Lukiškių aikštę – pliažu, komentatorius neužsimena. Bet ar, anot jo, Vilniaus vyrai jau yra nebe „tradiciniai“? Tai kokie jie? Ar kitų Lietuvos vietovių žmonės rytais nebėgioja ir nesimankština? Ar jie tebegyvena uždaryti savo kaimeliuose ir tik dalyvaudami Marše „pirmą kartą pamatė Vilnių“? Iš kur tokia panieka gyvenantiems „už Vilniaus“? Iš kur tokia neapykanta net sąvokoms „tradicija“ ir „tradicinis“?
Priminsiu vieną pavyzdį. Kai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo priimti įstatymai, palengvinantys karo pabėgėliams, praradusiems viltį sugrįžti į Lietuvą, galimybę atvykti, Amerikoje atsidūrė tūkstančiai lietuvių. Tarp jų buvo ir tautinių šokių mokytojai Liudas ir Aleksandra Sagiai. Šalia Erie ežero per du šimtus metų išaugusiame Klivlande jiedu įkūrė tautinių šokių kolektyvą „Grandinėlė“. Kai šiame didmiestyje buvo surengtas tautybių meno festivalis, jame ryžosi dalyvauti ir naujoji lietuvių grupė. Per labai trumpą laiką buvo paruošta programa. Net pavyko apsirūpinti lietuviškais tautiniais rūbais. Ir štai niekam dar negirdėta „Grandinėlė“ tapo šios tautų šventės laimėtoja. Kolektyvo vadovui Liudui, dar net nespėjusiam įgyti nuolatinio JAV gyventojo statuso, buvo suteiktas Klivlando garbės piliečio vardas. Meras jam iškilmingai įteikė simbolinį miesto raktą. Iki šiol ne tik lietuvių bendruomenė prisimena šį įvertinimą, įrašytą miesto istorijoje. Man pačiam, pradėjus dirbti Klivlande, apie tai papasakojo Lietuvoje niekada nebuvęs ir jokių lietuviškų šaknų neturintis miesto tarybos narys, pats apie tai sužinojęs iš savo giminaičių. Tai kodėl dabartinėje Lietuvoje taip nuvertinta viskas, kas tautiška ir tradiciška?
„Kai Dievas nori ką nors nubausti – atima protą“, – sakydavo mano seneliai, Nepriklausomoje Lietuvoje, dalinant pono Nagurskio dvarą, iš lietuviškos valdžios gavę 8 ha žemės sklypą, leidusį išmaitinti šeimą, išauginti darbščius ir dorus aštuonis vaikus. Tiesa, atmatavus ūkį, ponas neprašytas atsibeldė. Pamatęs, kad naujakurys jau renčia pirkią, patarė ją iškart statyti… ant ratų. Girdi, bus patogiau pasiimti, kai reikės iš jo dvaro bėgti. Tačiau naujakurys į jokius ginčus su buvusiu dvarponiu nesivėlė ir taikiai pasiūlė po kurio laiko vėl apsilankyti, pažadėjęs svetingai pastarąjį priimti. Kai po kelerių metų ponas vėl atvažiavo, buvusį siaubingai apleistą žemės plotelį vos beatpažino: krūmokšniai išrauti, akmenys surinkti, o gražiai suartame lauke visai neblogai rugiai kyla. Nusistebėjo: „Tai tu čia viską vien savo rankomis sutvarkei?“ ir gana nuoširdžiai atsiprašė. Daugiau jis ten nebepasirodė. O seneliai dar ir antrą karą šiaip taip iškentėjo. Net sūnaus, dvidešimt penkeriems metams išgrūsto į Vorkutos anglies kasyklas, bet tautų budeliui nudvėsus, išteisinto ir į gimtinę sugrįžusio, sulaukė. Ilsisi dabar kapeliuose šalia iš lauko akmenų pastatytos bažnyčios.
O tauta kyla prieš jau kelinti metai baisiau už tą „kinišką koronę“ plintančią absurdo pandemiją, kai bandoma kėsintis į tai, kas ne tik lietuviams, bet ir daugeliui kitų tautų yra brangiausia – į šeimą, į tėvų teisę rūpintis savo vaikais, į pagrindines žmonijos vertybes – vyro ir moters meilę, paskatinusią sukurti visa tai, kas gražiausia ir brangiausia. Nuostabiausi literatūros, muzikos, dailės ir architektūros kūriniai atsirado įkvėpti jų meilės, įprasminę svarbiausią Dievo dovaną – darnią šeimą, vaikus ir vaikaičius. Ji apdainuota tūkstančiuose tautos dainų. Šeimos galia ir parama nesuskaičiuojamiems tūkstančiams padėjo įveikti pačias baisiausias negandas. Tenka priminti, kad tik iš darnių šeimų sudaryta visuomenė pajėgi išsaugoti savo valstybę. Iš tokios valstybės jos piliečiai šimtais tūkstančių nebėga. Ir čia tikrai niekas neniekina nei šeimos nesukūrusių, nei dėl įvairiausių priežasčių praradusių jos narį.
Jonas Jasaitis