Didžiausias aukštesnės gerovės stabdis yra valdymo neefektyvumas. Premjerė ne pati imasi esminių valstybės problemų (kurių normalaus sąvado ir neturi) ir jų sprendimui teikia teisės aktus – įstatymų projektus ir nutarimus. Ji, kaip ir S. Skvernelis, tiesiog aptarnauja biurokratijos stumiamą nykų nuolatinį, bet itin intensyvų įstatymų ir pataisų kūrimo „konvejerį“.
Vyriausybės ataskaita – siaubinga. Joje, vietoje esminių problemų ir jas apibūdinančių rodiklių, į vieną vietą lentelėje sumesta 311 sunumeruotų rodiklių iš „sumanumo-išmanumo“ operos „LIETUVA-2030“ arijų. Greta kitoje lentelėje sukrauta nenumeruotų 30 vizijos rodiklių. Ataskaitoje pateikta dar viena ekonomikos raidos scenarijaus lentelė, žinoma, rengta ne Ekonomikos ir inovacijų ministerijos kartu su Finansų ministerija, o sudaryta vien šios ministerijos – apie 8 rodiklius!
Ataskaitos tekste prikaišiota sakinių apie atskirus rodiklius. Matyti, kad Vyriausybės kanceliarija neišmano, kas yra valstybės valdymas, o ydingu biurokratiniu stiliumi demonstruoja tariamai didžiulį, bet tuštoką savo esme, net 104 puslapių įdirbio atskirose srityse aprašymą, o ne problemų analizę ir jų sprendimus. Visa tai Vyriausybės programoje akcentuota kaip būtina permaina. Ataskaitos pozityvumas slypi nebent pandemijos suvaldyme. Bet valstybės raida yra daug daugiau, nei pandemijos sukeltas išbandymas.
Iš kur plaukia tokia minčių netvarka? Iš Valstybės valdymo ir Savivaldybių komitetų sudėčių silpnumo, jų nesugebėjimo įstatymais įtvirtinti esminių ilgalaikių Lietuvos problemų oficialaus sąvado sukūrimo ir įteisinimo mechanizmo su sprendinių paieška. Tai turi būti sukurta ne ministerijų biurokratų ir viešųjų ryšių technologų, o universitetų katedrų ir tarpinstitutinių mokslo kolektyvų jėgomis. Tik jie pajėgūs modeliuoti ir prognozuoti įvairius svarbiausių valstybės rodiklių raidos scenarijus! Negalia valstybėje kyla ir iš tebetylinčios VRM atsainumo, kurios viena iš trijų sričių yra būtent valstybės valdymas.
Būtina išreikalauti iš Vyriausybės atraminio problemų sąvado ir jo buvusių, esamų ir siektinų rodiklių reikšmių bei planuojamų pokyčių tvarkingo apibūdinimo. Lietuvos situacijos analizė rodo, ką būtina nedelsiant spręsti.
ILGALAIKĖS ESMINĖS LIETUVOS PROBLEMOS – 2021
1. Emigracija, kurianti ir ilgalaikes demografines problemas.
2. Kaimo nykra su dirvos prastėjimu, melioracijos sistemų nusidėvėjimu ir kt.
3. Valstybės skolos dydis ir jos augimo tempai, rodantys nepakankamą ekonomikos valdymo efektyvumą.
4. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP. Kartelinių oligopolių – prekybos tinklų, dviejų bankų, skirstomųjų tinklų, kaimo latifundijos, perdirbėjų susivienijimų, vaistinių tinklų didmenos, viešojo maitinimo tiekėjų, statybos ir logistikos koncernų, sukėlusių ir kainų šėlsmą, ir smulkiojo bei vidutinio verslo smukdymą kainų dempingu, įsigalėjimas.
5. Nedarbas (daugiau kaip 100 tūkst. bedarbių) ir jo palydovas – skurdas.
6. Masinis girtavimas bei kitokios priklausomybės ir menkas dėmesys sveikai gyvensenai. Didesnis nei ES mirtingumas ir trumpesnė vidutinė gyvenimo trukmė. Sveikatos sistemos erozija.
7. Neužkardytas nusikalstamumas, lemiantis aukštą bylų skaičių teisėsaugos sistemoje (per pastaruosius dvejus metus buvo 0,5 mln. bylų), plintanti korupcija, teisėsaugos sistemos spragos, pareigūnų sukčiavimas.
8. Keliolikos tūkstančių Lietuvos NVO atskirtis ir piliečių susvetimėjimas bei apatija valstybės reikalams.
9. Gana lėkštoka, negatyvi, be reikiamos analitikos, netgi priešiška Lietuvai žiniasklaida, nuolat primenanti visuomenei pseudoproblemas, bet ne aktualių problemų sprendinius ir jų eliminavimą.
10. Atgyvenusi kultūros samprata ir jos politika, neskirianti dėmesio, pavyzdžiui, darbo jėgos rekreacijai, teisinei, politinei ir žiniasklaidos kultūrai.
11. Blogas Seimo, politinių koalicijų darbas. Teisės aktų priėmimas be reikiamos ekspertizės, chaotiška, nesuorientuota į ilgalaikes esmines valstybės ir visuomenės problemas bei aktualius iššūkius teisėkūra, valdymo aparato išpūtimas ir neefektyvi jo veikla.
12. Nacionalinio saugumo grėsmės (nepaisant NATO „skydo“), „penktosios“ ir „šeštosios“ kolonų destrukcinis, netgi antivalstybinis veikimas Lietuvoje.
13. Neefektyvi švietimo sistema, rengianti socialinių, inžinerinių ir humanitarinių mokslų specialistus visuomenės poreikių neatitinkančiu santykiu. Stinga ir mokytojų, ir slaugytojų.
14. Silpna strategija „Lietuva 2030“. Joje net neminima kaimo sąvoka, jau net nekalbant apie kaimiškųjų problemų tematiką.
15. Blogas strateginis planavimas, ministerijų nekuruoja mokslo įstaigos ir institucijos. Mokslo atskirtis nuo valstybės valdymo.
16. Neefektyvi Lietuvos vidaus ir užsienio ekonominė politika.
Kęstutis K. Urba
Autorius yra matematikas, sistemų analitikas