Pokalbis su profesoriumi prelatu Vytautu Steponu Vaičiūnu
„Kiekvienas pašaukimas yra Dievo dovana: ar kunigo, ar gydytojo, ar inžinieriaus“, – teigia buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas, prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas. Šių metų balandžio 25-ąją prelatas minėjo ypatingą sukaktį – lygiai prieš penkis dešimtmečius tą dieną jis buvo įšventintas į kunigus.
„Ši sukaktis man reiškia pašaukimo išsipildymą – kunigystei kviečia pats Dievas – tai yra jo pramatytas kelias. Esu dėkingas Viešpačiui už šią malonę. <…> Ar man tai padaryti pavyko, tegul vertina žmonės ir, žinoma, pats Dievas amžinybėje“, – svarbią datą apibūdina prelatas. Pasauliui pastaraisiais metais išgyvenant nestabilumo ir nežinomybės kupiną laikotarpį, dvasininkas cituoja Popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Mes turime tikėti mokslininkais, nes jie yra siųsti mums Dievo.“
Ne tik kunigas, bet ir poetas
„Niekada nesigailėjau tapęs kunigu. Dažnai žmonės kunigą įsivaizduoja kaip parapijoje dirbantį kleboną, tačiau kunigystėje yra įvairiausių pareigų: buvau ir vikaru, ir beveik tris dešimtmečius dirbau VDU Katalikų teologijos fakultete kaip dėstytojas ir kaip dekanas. Kauno kunigų seminarijoje dirbu jau daugiau nei 40 m., 20 metų esu Trečiojo amžiaus universiteto dekanas, beveik 5 dešimtmečius dirbu bažnytiniame tribunole. Tai – toks sudėtingas kelias, kuris yra surištas ne tik su altoriumi ir bažnyčia, bet ir su akademiniu gyvenimu“, – savo veiklą įvardijo dvasininkas, kuris taip pat jau 10 metų yra Kauno miesto savivaldybės kapelionas.
Profesorius už indėlį į bažnytinę, akademinę ir visuomeninę veiklas yra sulaukęs ne vieno įvertinimo ir apdovanojimo, tarp kurių – 2003 m. gautas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, 2004 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II suteiktas prelato garbės titulas. Už nuopelnus Vytauto Didžiojo universitetui prelatas apdovanotas VDU sidabro ir aukso medaliais. Jis yra ir pasižymėjęs visuomenininkas, ne kartą įvertintas Kauno miesto savivaldybės. 2006 m. už nuopelnus Kauno miestui jam įteiktas 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklas, 2010 m. – Kauno miesto mero apdovanojimas „Gerumo kristalas“, 2012 m. V. S. Vaičiūnas buvo pagerbtas Kauno miesto savivaldybės Burmistro Jono Vileišio medaliu.
Profesoriaus V. S. Vaičiūno dvasią džiugina ne tik galimybė tiesiogiai bažnyčioje patarnauti tikintiesiems, bet ir tarnauti visuomenei savo moksliniais darbais bei kūryba. Kunigas pasižymi ir kaip poetas – ką tik išleista vienuoliktoji V. S. Vaičiūno poezijos knyga „Dvasinė ramybė“. Prelatas prisipažįsta eilėraščius rašyti pradėjęs ankstyvoje jaunystėje, tačiau vienu metu nusprendęs juos sunaikinti – galvojęs, kam jie reikalingi. „Būdavo, kad vis kažką parašydavau, tačiau, liaudiškai tariant, dėdavau viską į stalčių. Kai pradėjau dirbti universitete, tuo metu jame taip pat dirbo poetas, VDU garbės daktaras Robertas Keturakis, su kuriuo vieną kartą išsikalbėjome, kad ir aš rašau poeziją. Perskaitęs jis liepė man išleisti rinkinį. Taip kartu išleidome pirmąją mano eilėraščių knygą „Kad amžinybė būtų netuščia“, – pasakoja dviejų vaikiškų ir net devynių suaugusiesiems skirtų poezijos knygų autorius, šalia kūrybos besidomintis ir klasikine muzika bei įvairia literatūra. „Mėgstu klasikinius dalykus, kurie atgaivina, sustiprina žmogaus dvasią, jo vidinį pasaulį“, – tikina prelatas.
Nelengvas kelias svajonės link
Praėjus penkiems dešimtmečiams nuo to momento, kai gavo kunigystės šventimus, prelatas V. S. Vaičiūnas šią sukaktį apibūdina kaip „Auksinę kunigystę“ ir pasakoja, kad kunigu norėjęs tapti dar vaikystėje. Tačiau tikrasis kelias į kunigystę sovietmečiu nebuvo lengvas: „1963 m. į Kauno kunigų seminariją priimdavo tik penkis kandidatus, tad patekti būdavo labai sunku. Baigus vidurinę mokyklą, teko palaukti dar trejus metus, kol 1966 m. valdžia padidino stojančiųjų skaičių iki 10-ies. Taip prasidėjo mano kunigystės kelias: nuo mažos Prisikėlimo bažnytėlės, kurioje trejus metus buvau vikaru, vėliau penkerius metus juo tarnavau Kauno arkikatedroje, o po to buvau paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi. Atkūrus VDU, tuometinis seminarijos rektorius profesorius kunigas Viktoras Butkus tapo Teologijos fakulteto dekanu, tačiau 1993 m. jam netikėtai iškeliavus į Amžinybę, VDU rektoriaus prof. B. Vaškelio ir kardinolo
V. Sladkevičiaus siūlymu tapau VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanu.“
Prelatas prisimena, kad Lietuvos nepriklausomybės aušroje atkurtame VDU mokėsi daugiau nei 600 studentų, kurie buvo pilni tautinio entuziazmo. „Visi buvo išsiilgę tos tikrosios laisvės – laisvės reikšti savo mintis. Religinis persekiojimas, slapstymasis buvo labai įkyrėję. Pats mokykloje dėl noro tapti kunigu buvau ne kartą išjuoktas ar išvadintas fanatiku. Tais laikais bendras paskaitas kartu su universiteto studentais lankydavo ir klierikai bei vienuolės iš seminarijos. Kartą studentas, mokęsis Ekonomikos ir vadybos fakultete, pokalbio metu prisipažino, kad, matydamas šalia mokantis seminarijos auklėtinius, pajutęs šiems labai didelę pagarbą ir pats susimąstęs apie Dievą. <…> Teologijos fakulteto buvimas universitete tikrai įnešė dvasinės stiprybės“, – teigia buvęs ilgametis VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas.
Dabar į seminariją dažniau stoja žmonės, jau baigę aukštąjį mokslą ir turintys tvirtą profesinį pagrindą: gydytojai, inžinieriai, pedagogai. Buvimas kunigu, pirmiausia, reiškia tarnystę žmonėms: „Panašiai ir chirurgas tarnauja žmonėms, atlikdamas sunkiausias operacijas ir prisiimdamas atsakomybę. Tai yra pašaukimas. Kaip ir būti geru tėvu ar motina taip pat yra pašaukimas. Beveik penkis dešimtmečius dirbu bažnytiniame teisme, kur nagrinėjame santuokines bylas ir pastebime, kad labai daug žmonių susituokia negalvodami apie savo gyvenimą ir atsakomybę šeimai“, – pasakoja prelatas V. S. Vaičiūnas.
Kalbėdamas apie tai, kaip jaunimui siekti savo pašaukimo, prelatas pabrėžia, kad būtina atsakyti sau į klausimą: „Ar atėjai į universitetą, kad įgytum specialybę, ar kad gautum diplomą, ar studijuoji tai, ko iš tikrųjų nori širdis, ar mąstai, ką nori veikti gyvenime?“ Penkis dešimtmečius dvasinėje tarnystėje praleidęs kunigas teigia, kad bažnyčios esmė niekada nekinta. „Yra toks gražus lotyniškas posakis: Ecclesia est semper reformanda – bažnyčia yra pastoviai besireformuojanti. Natūralu, kad šv. Mišių apeigos Afrikos ar Europos šalyse skiriasi, juk ir vargonai bažnyčioje atsirado ne iš karto. Žinoma, bažnyčia prisitaiko prie laikmečio, tačiau principiniai dalykai visada išlieka. Visa tai, kas surišta su taika, gėriu, meile, ramybe, bažnyčiai yra priimtina“, – paaiškina prelatas.
Baigdamas pokalbį prelatas prof. dr. V. S. Vaičiūnas visiems žmonėms linki Dievo palaimos ir primena, kad svarbiausia visada išlikti sąžiningiems: „Kad ir kokias pareigas einate – esate rektorius ar dėstytojas, prisiminkite, kad esate pašaukti būtent tam darbui, tad dirbkite iš širdies.“