Dr. Stasio Tumėno atsakymai į Nerijaus Brazausko klausimus
Nerijus Brazauskas: Seime tęsiasi įprastinė pavasario sesija, kurią, mano galva, geriausiai apibūdintų žodžiai: „chaosas“, „sutrikimas“, „blaškymasis“. Valdančioji dauguma mėgina suvaldyti pandemijos šuolius, vakcinavimo iššūkius, tesėti rinkėjams duotus pažadus, suderinti ideologiškai nesuderinamus dalykus. Ką šioje situacijoje daro opozicija, kuri turėtų siūlyti alternatyvius sprendimus ir stabilizuoti situaciją, atsižvelgiant į valstybės ir piliečių interesus?
Stasys Tumėnas: Opozicija tą chaosą mato ir girdi. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau Lietuvos gyventojai mato, kad ne toks jau blogas „kipšas“ buvo ministras Aurelijus Veryga, kuris nesiblaškydamas, nuosekliai bandė (su)valdyti nelengvą pandeminę situaciją. Tą jis daro ir dabar, bet jau tik kaip komentatorius, atribotas nuo sprendimų priėmimo, tą patį sako ir buvęs premjeras Saulius Skvernelis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis. Negali opozicija tylėti, kai mato tiek chaoso, nesusitarimo, kai akivaizdu, kad nekoreliuoja Sveikatos, Švietimo, mokslo ir sporto, Kultūros ministerijos skirtingos pozicijos. Tad ir girdime iš skirtingų ministrų kartais visai priešingą situacijų vertinimą ir nevienodą pandemijos valdymo kelią. Opozicija siūlo konstruktyvius sprendimus, tačiau kol kas mūsų negirdi.
N. B.: Seimas, pasinaudodamas politinėmis galiomis, įstatymo nuostatomis, sėkmingai iš pareigų atleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) generalinį direktorių dr. Adą Jakubauską. Aktyviai dalyvavote naujojo vadovo dr. Arūno Bubnio skyrimo procedūrose. Ar normalu, kad į tokias pareigas žmogus eina ne savo noru? Ar ilgametis LGGRTC politizavimas nėra priežastis, kad kvalifikuoti asmenys bijo kandidatuoti į vadovo pareigas?
S. T.: Aišku, kad nenormalu. Aš nieko neturiu prieš naująjį vadovą, kompetentingą istoriką mokslininką A. Bubnį, bet žmogus pats atsakingai iš Seimo tribūnos pasakė, kad jis nelabai siekia šių pareigų, eina „paprašytas“. O svarbiausia – jo akys nedega ryžtu pagaliau išspręsti besitęsiančias Centro problemas. Tikiu, kad vadovui pasiseks atsispirti politikos senųjų vilkų spaudimui, gal pagaliau bus rasta ta skirtis, kas yra Lietuvos istorija, kas yra Lietuvos politikos istorija, ir bus rastos jungtys. Manau, kad naujasis vadovas permainų sieks neskubėdamas, apgalvodamas, nes nenorės kartoti prof. A. Jakubausko klaidos siekti kardinalios kaitos Centre, nepadirbus ir pusmečio. Juk A. Jakubauskas taip ir nesuprato, už ką buvo atleistas. Įdomiausia, kad jis nebuvo tik LVŽS remtas. Skiriant žinomą mokslininką į pareigas, jį parėmė didžioji Seimo dauguma. Ir kaip čia neprisiminsi kaimynės močiutės žodžių, kad „politika, vaikeli, ne muzika“.
N. B.: Seimas suteikė teisę patobulinti Jūsų ir komandos parengtą Konstitucinio Teismo įstatymo Nr. I-67 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo įstatymo projektą. Kodėl dabartinis Seimas neišdrįso įsipareigoti per konkretų terminą paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?
S. T.: Todėl, kad pasitvirtino prof. E. Kūrio žodžiai, kad „<…> Dangaus karalystė ateis greičiau, nei įvyks Konstitucinio Teismo teisėjų rotacija“. Čia kiek šaržuoju. Įdomiausia, kad Seime būna daug atvejų, kai asmuo į naujas pareigas skiriamas vos ne skubos tvarka, o kartais tai tęsiasi metų metais (pvz., Konstitucinio Teismo teisėjų atvejis, Lietuvos Respublikos Seimo kanclerio rinkimai). Konstitucinio Teismo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pakeitimo rengimas buvo gera pamoka visai komandai. Atsakymas galvojantiems, kad čia Kultūros komiteto narys lenda ne į savo lauką. Rengdami pataisą dėl Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo terminų atsiradimo, rėmėmės autoritetingų teisės mokslininkų profesorių E. Kūrio, E. Šileikio, V. Nekrošiaus, T. Birmontienės ir kitų straipsniais, komentarais. Taigi čia nebuvo mūsų atsitiktinis įstatymo pataisos teikimas. Kadangi teikimas vyko opozicinės darbotvarkės metu, neblogas rezultatas, kad jis neatmestas, o leista projektą tobulinti. Tai pagal Statutą galima daryti po 6 mėnesių. O jei kas pasiūlys, kaip kitaip išspręsti užsitęsusią problemą, tarsimės.
N. B.: Kokias rinkėjų problemas sprendėte pastaraisiais mėnesiais? Kaip sekėsi bendrauti su rinkėjais nuotoliniu būdu?
S. T.: Kol kas tiesioginio bendravimo vengiame, bet dažniau kalbamės elektroninėje erdvėje. Toks bendravimas kelia problemų abiem pusėms, nes dažnai žmonės ateina pas Seimo narį pasiguosti, pasikalbėti, neradę pagalbos seniūnijoje, savivaldybėje, net teismuose. Kartais rinkėjai pasufleruoja ir įstatymų pataisų reikalingumą: dėl daugiabučių namų besitęsiančių problemų, dėl gyvenimo laiko Lietuvoje skaičiavimo. Kurioziška, kad mamai, atvykusiai iš Ukrainos gyventi į Šiaulius, skaičiuojamas visas pragyventas laikas, o jos sūnui – tik 50 proc., tarsi tu tik dieną gyveni Šiauliuose, o naktį išskrendi į kitą šalį. Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys Šiaulių vaikinai iškėlė problemą, kad jiems, važinėjantiems kasdien į tarnybą prie Radviliškio, nemokami kelionpinigiai, nes jie tarnybą pradėjo eiti 2017 m., o mokama tik nuo 2018 m.. Taigi susidarė situacija, kad kariuomenės jaunimas, kaip sovietinėje armijoje, tik atvirkščiai, pasišaipo iš metais vyresnių kolegų, diskriminuojamų nelabai logišku įstatymo punktu. Tokias problemas keliu ir bandau spręsti.
N. B.: Seime pristatėte savo parengtą nutarimo projektą, kuriuo siūlote paskelbti 2022 metus Pranciškaus Skorinos metais. Projektui po pateikimo pritarta, jau įvyko ir svarstymas, ir priėmimas. Kodėl Pranciškaus Skorinos asmenybė, darbai, paveldas ir įamžinimas yra svarbūs XXI a. Lietuvai? Ir dar – atmintinų metų skelbimas, mano manymu, tapo tarsi pageidavimų koncertu, devalvuojančiu pačią idėją. Ką čia reikėtų keisti?
S. T.: Taip, mano komanda padirbėjo, kad 2022-ieji būtų paskelbti Pranciškaus Skorinos metais. Ši XVI amžiaus asmenybė svarbi visai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai, žinoma Čekijoje, Baltarusijoje (Gudijoje). 1522 m. Vilniuje jis įsteigė pirmąją spaustuvę ir išleido pirmąją Lietuvos teritorijoje knygą. Buvo žinomas vertėjas, mokslininkas, leidėjas, spaustuvininkas. Šios asmenybės priminimas, aktualizavimas yra ir solidarumo su Baltarusija, siekiančia demokratinių procesų, ženklas, nes kaimynų valstybėje Skorina yra kanoninė asmenybė, demokratijos, istoriškumo ženklas. Beje, pats Pranciškus Skorina pagal kilmę save vadino rusėnu, o pagal valstybę – lietuviu.
Na, o antroji klausimo dalis – diskusinė. Taip, naujoji Lietuvos Respublikos Seimo vadovybė gal dėl nepatyrimo vieną dieną teikia svarstyti net 11 projektų dėl metų paskelbimo. Tai yra strateginė klaida. Pastebėjau, kad kolegos, pamatę, kad pristatomas koks naujas metų paskelbimo projektas, skuba pripuolamai teikti savo siūlymus. Tokios teisės neatimsi, bet, matyt, reikėtų gerai apgalvoti. Pavyzdžiui, praeitą kadenciją, prieš paskelbdami 2019 metus Pasaulio lietuvių metais, kaip ir dabar, tam rengėmės keletą mėnesių, kaupėme informaciją, rinkome argumentus. Pasaulio lietuvių metai pasiteisino, tikiuosi, kad ir Pranciškaus Skorinos metai, primenantys 500 metų įvykius, taip pat įsimins ir bus naudingi visuomenei. (Pabaiga – kitame numeryje)