Įvadas
Politika – tai bendro žmonių gyvenimo ir organizavimo veikla. Pasirinkta politika atskiroje veiklos srityje apibrėžia tos veiklos kryptis. Be abejo, dabartinis pasaulis yra konkurencingas, todėl daugiausia galimybių išlikti turi tik veikla, kuri yra sąmoninga, siekianti pasirinktų tikslų.
„Įrodymais pagrįsta politika“ (angl. Evidence-Based Policy) ir jos principai vis plačiau taikomi Europos valstybėse. Lietuvių kalba ši politika dažnai pavadinama „moksliškai pagrįsta politika“ (MPP). Pagrindinis metodologinis principas, naudojamas plėtojant MPP, yra mokslinių tyrimų, patvirtinančių, kurios programos ar priemonės gali būti taikomos, siekiant geriausių rezultatų, atlikimas ir panaudojimas. Taigi, pagrindinis kriterijus, renkantis tam tikrą reguliavimo priemonių rinkinį, yra mokslinė faktų analizė, o ne asmeninė valstybės politinių ar visuomeninių veikėjų patirtis, įsitikinimai, ideologijos ar politinės konjunktūros pasvarstymai. Pastaruoju atveju žmonių veikla gali tapti nesąmoninga, o tai, savo ruožtu, gali turėti pragaištingų padarinių.
Politikos gyvavimo ciklas
Įrodymais pagrįstos politikos formavimą galima apibrėžti kaip metodologiją ar metodą, padedantį priimti sprendimus dėl politikos priemonių, metodų ir įrankių. Šis požiūris taip pat padeda derinti praktinę patirtį ir ekspertų nuomonę su geriausiais turimais bešališkų mokslinių tyrimų duomenimis.
Politikos gyvavimo ciklas paprastai apima kelis etapus, tai:
1) politikos būtinumo pagrindimas;
2) tikslų, uždavinių, metrikos, laukiamų rezultatų ir pan. nustatymas;
3) galimo politikos poveikio vertinimas;
4) politikos įgyvendinimas ir lygiagretus jos veikimo stebėjimas;
5) grįžtamojo ryšio organizavimas;
6) įgyvendinamos politikos veiksmingumo vertinimas.
Pradiniame „problemų nustatymo“ etape svarbu išskirti dalyvaujančias ar suinteresuotas šalis, įvardinti priežastis ir pagrindinius veiksnius, sukėlusius problemas. Šiame etape kryptingai kaupiami moksliniai įrodymai, patvirtinantys esamų problemų mastą, politikos kūrėjams ir sprendimų priėmėjams perteikiant sprendimo svarbą (atliktų mokslinių tyrimų, bandomųjų projektų ir eksperimentų rezultatai, mokslinės literatūros analitinės apžvalgos, statistiniai stebėjimų duomenys ir kt.). Daug naudingos informacijos gali suteikti konsultacijos su suinteresuotosiomis šalimis, įskaitant pilietinės visuomenės atstovus, balsavimo internetu rezultatus, apklausas ir kitus viešosios nuomonės tyrimus, tikslinių grupių rezultatus, praktinę sprendimų priėmėjų patirtį, atskirų ekspertų ir pareigūnų nuomones, net nuojautą. Nors, pasak daugybės tyrėjų, tokie duomenys jokiu būdu negali būti „įrodymai“ net plačiąja šio žodžio prasme, vis dėlto jie gali papildyti informaciją, leidžiančią politikos priemonių kūrėjams geriau suprasti tikrąją situaciją. Pastarosios informacijos vertė yra ta, kad ji padeda reguliavimo priemonių kūrėjams geriau suprasti piliečių pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas, jų veiksmų motyvus.
MPP paprastai yra kuriama, remiantis teoriniu modeliu, leidžiančiu ją pagrįsti ir nustatyti jos tikslus, uždavinius, laukiamus rezultatus ir pan. Šiame etape turi būti atsakyta į klausimus, kodėl pasirinkta politika ar strategija bus efektyvi ir kur ji veda, apsvarstant tiek tiesioginį, tiek ir netiesioginį jos poveikį. Naudojamas teorinis modelis gali imituoti hipotetinius scenarijus, kurie nebūtinai turi įvykti, parodant, kaip konkretūs tikslai skirsis įgyvendinant naują politiką, lyginant su galimomis jos alternatyvomis
Kitame analizės etape reikia palyginti tikėtinus politikos įgyvendinimo rezultatus ir jos įgyvendinimo išlaidas, įvertinant grynąjį išlošimą kelių scenarijų atveju. Pasirinktų reguliavimo priemonių ir priemonių įgyvendinimo nauda turėtų būti didesnė už jų įgyvendinimo išlaidas. Galima rizika taip pat turi būti numatyta iš anksto. Pavyzdžiui, rengiant krizių suvaldymo politiką, būtina remtis principu, kad nuostoliai dėl priemonių, skirtų krizei suvaldyti, nebūtų didesni nei pačios krizės sukelti padariniai. Tuo pat metu galimo politikos poveikio vertinimo rezultatai turi būti prieinami trečiosioms šalims patikrinti ir perskaičiuoti. Šiame etape, rengiant politiką ar jos įgyvendinimo priemones, būtina nustatyti ir geriau suprasti galimus alternatyvius pasirinktos politikos įgyvendinimo variantus, laukiamą jų naudą bei išlaidas ir pasirinkti geriausią variantą.
Ketvirtajame etape įgyvendinamos politikos priemonės, kurios turi būti stebimos ir prižiūrimos, tikrinant ir kontroliuojant pažangą per tam tikrą laiką pagal įvestus politikos kokybės rodiklius. Politikos įgyvendinimo stebėjimas turi būti siejamas su atskaitomybe, teisėtumu, reprezentatyvumu ir skaidrumu.
Stebėjimo rezultatai naudojami grįžtamajam ryšiui sukurti. Penktajame etape įgyvendinamas grįžtamasis ryšys, besiremiantis politikos įgyvendinimo poveikio matavimu pagal patvirtintus rodiklius, vykdomu kuriant ir priimant naujus sprendimus. Pirmiausia turi būti įvertinama, ar politikos įgyvendinimo eiga atitinka suformuotos politikos gaires. Esant nukrypimams nuo laukiamų rezultatų, turi būti imamasi priemonių politikai koreguoti. Taip pat turi būti numatyta stabdyti atskirus politikos vykdymo mechanizmus, jeigu juos tęsiant neigiamas rezultatas tampa akivaizdus. Rengiant politiką, taip pat turi būti numatytos galimos kritinės situacijos ir būdai joms išvengti, atitinkamai organizuojant stebėjimą ir grįžtamojo ryšio veikimą.
Galiausiai paskutiniame etape, analizuojant pasiektus rezultatus, MPP metodas yra būtinas norint nustatyti bendrą įgyvendintos iniciatyvos efektyvumą. Ši informacija reikalinga tiek būsimiems sprendimams koreguoti, tiek geriausios praktikos formavimui, jos atkartojimui analogiškais atvejais.
Kritika ir problemos
Pasirodo, kad vienąkart sėkmingai įgyvendinta politika gali būti nesėkminga kitu atveju. Reikėtų paminėti tyrimus, kuriuose atsižvelgiama į problemas, susijusias su MPP kūrimu ir įgyvendinimu: netinkamas statistikos naudojimas, įrodymų bazės netobulumas, „juodosios dėžės“ problema – netinkamas supratimas, kaip veikia politika ir ką ji turi pasiekti ar įrodyti, atotrūkis tarp teorinio požiūrio ir jo taikymo praktikoje, moksliškai pagrįstos politikos požiūrio kokybė. Nors iš pirmo žvilgsnio MPP formavimo standartizavimas turėtų padidinti pastarojo požiūrio kokybę, parengiant atitinkamus teisės aktus, skubotas tokių aktų rengimas gali ryškiai lemti galimą politikų nesėkmę.
Dažnai pažymima, kad MPP idėjos šalininkai nepakankamai įvertina politikos formavimo sudėtingumą ir kartais klaidingai supranta, kaip priimami politiniai sprendimai. Daug prieštaravimų sulaukia eksperimentinių įrodymų perkėlimas į politikos kontekstą, kadangi ne visada būna aišku, kokios būtinos sąlygos buvo eksperimento aplinkoje ir ar eksperimentų rezultatai yra adekvatūs naudojamos politikos atveju. Politikos nesėkmę gali lemti ideologijos ar politinės konjunktūros pasvarstymai ir įsitikinimai, skirtingų veikėjų galios asimetrija, gebant pateikti įrodymus ir priimti sprendimus.
LMS ir mokslo politika
Dabartinis laikmetis pasižymi sparčia aukšto lygio technologijų plėtote ir įvairių socialinio elgesio fenomenų keliamais iššūkiais: minios elgesio stebėjimas ir prognozavimas, rinkėjų, pirkėjų, vartotojų, ir pan. elgesio tyrimas bei valdymas, socialiniai procesai per pandemiją ir pan. Ypač aktualu tyrinėti socialinių tinklų vartotojų elgesį. Šiems iššūkiams suvaldyti būtina kruopščiai parengta ir efektyviai diegiama mokslo politika.
Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS) jungia mūsų valstybės mokslininkus, dirbančius įvairiose mokslo srityse. LMS svarbiausia mokslo politikos kryptis yra pažangių mokslo ir studijų sistemos organizacinių principų paieška ir jų įteisinimas. Remiantis įrodymais pagrįstos politikos principais, galima kurti ir plėtoti MPP atskirose srityse, siekiant suvaldyti laikmečio iššūkius. Pavyzdžiui, žalioji politika turi būti nukreipta, siekiant darnaus žmonių gyvenimo per suderintus ekonominius, gamtosauginius ir gyvenimo gerovės tikslus. LMS taip pat gali prisidėti kuriant bei diegiant MPP principus ir formuojant politiką įvairiose valstybės valdymo ir viešojo administravimo srityse.
Prof. dr. Leonidas Sakalauskas
Literatūra:
Bridges, D., Smeyers, P. and Smith, R. (eds) (2009) Evidence-Based Education Policy: What evidence? What basis? Whose policy?, Chichester, Wiley-Blackwell.
Hammersley, M. (2013) The Myth of Research-Based Policy and Practice, London, Sage.
Parkhurst, J. (2017). The Politics of Evidence: from Evidence Based Policy to the Good Governance of Evidence (PDF). London: Routledge
Sutcliffe S. & Court J. (2005) Evidence-Based Policymaking: What is it? How does it work? What relevance for developing countries? Eldis.