Pilietinio pasipriešinimo dieną – gegužės 14-ąją, Kaune, Laisvės alėjoje, prie paminklo „Aukos laukas“ ir įrašo grindinyje „Romas Kalanta 1972“ (skulptorius – Robertas Antinis jaunesnysis, architektas – Saulius Juškys) vyko Romo Kalantos žūties 49-ųjų metinių minėjimas ir pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę sovietų okupacijos metais. Renginį organizavo Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba su kitomis visuomeninėmis organizacijomis. Jo dalyvius sveikino Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius ats. plk. ltn. Virginijus Vitalijus Vilkelis. Savo prisiminimais apie to laiko įvykius dalinosi pirmasis Kauno rinktinės savanorių vadas mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas, visuomenininkė Janina Dovydaitienė, Kauno istorijos mylėtojas inžinierius Antanas Burkus, Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio klubo Kauno skyriaus pirmininkas Saulius Marcinkus ir kt.
Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas priminė renginio dalyviams, kad šis R. Kalantos poelgis paskatino ir suaktyvino antisovietines nuotaikas Lietuvoje ir pasaulyje. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė solidarumo akcijas ir minėjimus, apie kuriuos sovietų okupuotos Lietuvos gyventojus informuodavo per Vakarų radijo stotis (pvz., per „Amerikos balsą“, „Vatikano radiją“ ir pan.). Ten apie
R. Kalantą buvo leidžiamos knygos, pašto ženklai, statomi paminklai ir kiti atminimo simboliai bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto antisovietinio pasipriešinimo simboliu ir tautos didvyriu.
Romas Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 d. Alytuje. 1963–1972 m. su tėvais gyveno Kaune, Vilijampolėje, Panerių g. 34. Šeimoje augo keturi sūnūs. 1963–1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kauno Veršvų gimnazija). Sovietų valdžios trukdomas nebaigė abitūros egzaminų ir buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ gamykloje, gaminusioje vaikiškus baldus, vežimėlius, įvairius muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles. R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu, sušuko „Laisvę Lietuvai!“ ir pasidegė. Atskubėję greitosios pagalbos gydytojai išvežė Romą, jau netekusį sąmonės, į ligoninę. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 valandą ryto.
R. Kalantos susideginimas pirmiausia sukėlė spontanišką pasipriešinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka ir neformaliais jaunimo judėjimais, rado tinkamą terpę. Sovietų KGB, siekdamas išvengti bet kokių žmonių susibūrimų, paankstino R. Kalantos laidotuves ir taip dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje. Taip Lietuvoje formavosi nauja antisovietinio pasipriešinimo kultūra.
2000 m. liepos 4 d. R. Kalantai (po mirties) skirtas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas, 2005 m. suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Patriotui atminti Petrašiūnuose yra jo vardu pavadinta gatvė.
Dr. Raimundas Kaminskas