Prieš kurį laiką daug kam įstrigo Ingridos Šimonytės sviesta frazė, skambėjusi maždaug taip: „Jeigu jums nepatinka ši valdžia, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitą.“ Atseit, mes valdžioje esame teisėtai, pasinaudoję politine pauze. Visuomenės balsas esąs svarbus tik iki rinkimų. Todėl su didžiuliu įniršiu valdantieji sutiko visuomenės iškeltą reikalavimą, kad išrinktieji periodiškai atsiskaitytų rinkėjams. Paaiškėjus, kad išrinktasis nesusidoroja su savo pareigomis, būtina numatyti galimybę jį atšaukti, kadencijai nepasibaigus. Pirmiausia visuomenei buvo meluojama aiškinant, kad tokios praktikos neva nėra jokioje demokratinėje valstybėje. Buvo kartojamos frazės apie laisvą išrinktojo mandatą, kai išrinktasis perbėga į kitą ideologinę stovyklą arba net ima elgtis priešingai, nei buvo įsipareigojęs rinkėjams, nes: rinkimams pasibaigus, jie – nebereikalingi.
Rinkimai ar saviapgaulė?
Praėję Seimo rinkimai vyko itin sudėtingoje aplinkoje. Piliečių apsisprendimą labiausiai lemia jų informuotumas, žinios apie kandidatus, galimybė užmegzti bent kiek artimesnį kontaktą tarp rinkėjų ir kandidatų. Svarbus ne išorinis kandidato įvaizdis, bet išsami informacija apie jo kompetenciją ir patirtį. Tik tada atsiranda galimybių išskirti jį iš kitų.
Tačiau per praėjusius rinkimus tokių galimybių neturėjo nei rinkėjai, nei kandidatai. Daug kur įvyko tik vienintelis, neretai net neprisistačiusios žiniasklaidos kampanijos surengtas susitikimas su rinkėjais, kurio tikslas nė kiek nepriminė rinkėjų informavimo, bet buvo panašus į kažkokį primityvų egzaminą. Antai renginio vedėja klausia, kas buvo pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas. Ne visi kandidatai geba atsakyti, bet pasigirsta ir teisingas atsakymas. Vedėja apibendrindama pateikia auditorijai klaidingą atsakymą, bet šios klaidos nėra kam ištaisyti. Tačiau susirinkusiems tai net neįdomu, nes juk rengiamasi ne Prezidento rinkimams. Žmonės tikėjosi išgirsti kandidatų siekius, o tam renginyje laiko nebeliko.
Rinkimai vyko kylant antrajai pandemijos bangai. Dauguma žmonių į tokius susitikimus net nevaikščiojo, bijodami parsinešti užkratą. Faktiškai nebuvo galimybių rengti kandidatų susitikimų nei rinkiminėse apylinkėse, nei bendruomenėse, nei darbo kolektyvuose. Didžioji visuomenės dalis nuolat pabrėžia, kad „politika nesidomi“, nors dažnas jų net nesugeba paaiškinti, ką ši sąvoka reiškia, kurias mūsų gyvenimo sritis ji apima. Dažnas išgirstame, kad nuo piliečių valios čia niekas nepriklauso, atseit, valdys „tie patys“. Kaip tik todėl ir matome nuolat mažėjantį rinkėjų dalyvavimą visų lygių rinkimuose, gal tik išskyrus Prezidento.
Kokią prasmę galėjo turėti partijų parengti lankstinukai, kandidatų nuotraukos ar net jų biografijos, jei, vos spėjus jas iškabinti, kažkas imdavo linksmintis lenktyniaudami, kas greičiau jas nuplėš? Apie kandidatų ir rinkėjų dialogo galimybę nebuvo nė kalbos. Bandymai rašyti į vietinę spaudą arba pasisakyti per vietinę televiziją buvo smarkiai apmokestinti ir apriboti tų, kuriems šie žiniasklaidos šaltiniai priklauso. Bet kodėl našta mokėti už rinkėjų informavimą ar kandidatų diskusijos paviešinimą užkraunama kandidatams, o ne pačioms rinkiminėms apygardoms? Kai už puslapio apimties tekstą laikraštyje arba kelių minučių reportažą vietinėje televizijoje pasiūloma sumokėti gana nemažas sumas, neretai net viršijančias kandidato mėnesinės algos dydį, kas gali pretenduoti naudotis tokiais informacijos šaltiniais? Bet gal čia ir prasideda korupcijos formavimosi prielaidos: investuoji savo šeimos pinigus, tikėdamasis juo susigrąžinti (tik įdomu, kaip?), arba ieškai „rėmėjų“, kurie tavo reklamą apmokės, pareikalaudami jiems naudingų paslaugų (bet ką tai gali reikšti)?
Negalintieji švaistytis stambiomis savireklamos sumomis arba neturintys rėmėjų, kuriems netrukus tektų atsilyginti, lieka nežinomi rinkėjams. Įprastinėmis bendravimo sąlygomis dar galima pasiekti rinkėjus ir juos informuoti be jokios savireklamos, lankantis jų gyvenvietėse arba darbovietėse. Bet pandemijos metu tokių galimybių nėra. Todėl akivaizdu, kad ne reklaminis, o informacinis rinkėjų supažindinimas tikrai turėtų būti pačios valstybės pareiga. Visa rinkimų kampanija iškart taptų efektyvesnė ir švaresnė. Ko reikia, kad turėtume būtent tokią rinkimų kampaniją, kai rinkėjų sąmonėje varžytųsi ne kandidatų portretai, ne reklaminiai, jokių žinių rinkėjams neteikiantys „klipai“ ir „plakatai“, bet kandidatų programos, atskleidžiančios jų siekius stiprinti valstybę, o pats rinkėjas spręstų, už kurį atiduoti savo balsą? Kad nebūtų balsuojama už tą sąrašo dalyvį, į kurį pataikys užsimerkus įbestas pirštas.
Kiek nepriklausomybės dar mums liko?
Labai ilgai gyvenome, valdomi svetimųjų. Mes dar neišmokome gerbti savo įstatymo. Okupacinių režimų „įstatymai“ niekaip negalėjo tapti mūsų savastimi. Demagogija, sklindanti iš tribūnų ir tarnaujanti svetimiesiems, įžūliai meluojanti to laikotarpio žiniasklaida paliko labai gilius randus mąstysenoje. Ir nors nuo to laikotarpio jau praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai, visa tai dar slegia mus pačius ir vis dar perduodama vaikams, tarp kurių – ir balsuojantys pirmą kartą.
Pirmųjų rinkimų, surengtų atkūrus nepriklausomybę, viltys išblėso dėl „prichvatizacijos“, vis naujų korupcijos apraiškų, dalies darbdavių visiško nesiskaitymo su darbuotojais, absurdiškų reglamentų gausa, dėl dar labiau suvešėjusios biurokratijos, kai besimezgantis ryšys tarp piliečių ir valstybės suardomas, net nespėjęs susiformuoti. Valstybės išteklius niokojanti emigracija, neracionaliai naudojamos ar tiesiog švaistomos valstybės lėšos, milžinišku greičiu auganti valstybės skola, valstybės suverenių galių perdavinėjimas svetimoms („tarptautinėms“) institucijoms, savarankiškos monetarinės politikos praradimas vis dažniau verčia klausti, kiek 1990 metais atkurtos nepriklausomybės likučių dar turime. Ar visuomenė, ypač jos jaunoji karta, dar suvokia, ką šiandieniame pasaulyje reiškia valstybės nepriklausomybė, valstybinė kalba, o svarbiausia – prigimtinių dorovinių tautos vertybių sistema, kuri dabar apšaukta kaip beviltiškai atsilikusi nuo mūsų laikmečio ir gal net… amorali? Kaip kitaip galima įvertinti vis įžūlesnius bandymus šeimą išvadinti nelygybės ir net smurto šaltiniu.
Kai rinkėjui paliekamas tik televizorius
Praėję rinkimai vyko įžūliausios informacinės blokados sąlygomis. Prisistatyti rinkėjams galėjo tik tie, kuriuos atrinko televizijos programų vadybininkai. Sugrįžome į laikus, kai balsuojama už „parinktus ir išrinktus“ kandidatus. Būtent taip buvo apibūdinama sovietinė „rinkimų“ sistema, kai jų rezultatų ir prognozuoti nereikėjo: kas įrašytas biuleteniuose, tas ir išrinktas. Bet ir mūsų ekranuose nuolat šmėžavo tie patys portretai, girdėjosi tos pačios pavardės ir tos pačios, iškilmingai pavadintos sisteminėmis, „partijos“. Kitaip kaip kabutėse šios sąvokos Lietuvoje įvardinti neįmanoma – nė viena „sisteminė partija“ neatitinka jos pavadinimo. Pagal dabartinę deklaruojamą ideologiją visoms tinka vienas bendras pavadinimas – pseudoliberalai. Tai reiškia, kad visos šios grupuotės neturi jokios ideologijos.
Politinė partija visada atstovauja tik kuriai nors konkrečiai socialinei grupei ir niekada negali pretenduoti atstovauti visai pilietinei tautai. Lietuvoje jau seniai nebeliko nė vienos partijos, kurios pavadinimas atitiktų jos ideologiją. Seniai nebeturime nei konservatorių, nei socialdemokratų, nei krikdemų. Neturime ir liberalų, tiesiogine šios sąvokos prasme. Niekur pasaulyje liberalai nelaikomi dešiniaisiais, visur juos matome kairiajame sparne. Jei mūsų liberalai dedasi dešiniaisiais, tenka pripažinti, kad jie tikrai nesivadovauja liberalizmo ideologija.
Klasikinių politinių partijų užuomazgas matome tik tarp pravardžiuojamų nesisteminėmis. Centristai ir tautininkai, kurių Lietuvai dabar labiausiai reikia, iš viešosios erdvės valdančiųjų stumiami visa valdžios struktūrų jėga. Socialdemokratinio judėjimo užuomazgos formuojasi tik atskirų jos narių veikloje ir vis tinkamo pavadinimo nesurandančioje „valstiečių–žaliųjų“ grupėje, tačiau iki tokios krypties partijos jų laukia dar gana ilgas kelias. (Tęsinys – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis